Šiitų atsakymai į kaltinimus
1 klausimas:
Kuri frazė yra teisinga pagal hadisą, „wa etrati“ ar „wa sunnati“?
Labai gerai žinomo hadiso „Thaqalain“ atpasakojimai hadisų knygose yra užrašyti dviem būdais, todėl mums dabar reikia nuspręsti, kuris iš jų yra teisingasis.
a. Dievo knyga ir Pranašo šeima:
„Kitab Allah wa etrati ahlu baiti“;
b. Dievo knyga ir mano sunna:
„Kitab Allah wa sunnati“.
Atsakymas:
Garbingojo Pranašo (s.a.w.w.) teisingas ir patvirtintas hadisas yra užrašytas tiksliai kaip „wa ahlu baiti“. Atpasakojimas, kuriame yra naudojama „sunnati“ vietoj „ahlu baiti“ yra neteisingas ir atmetamas, kai patikrinama jo perdavėjų grandinė. Is kitos pusės, hadiso, kuriame naudojama „wa ahlu baiti“ skambesys yra tobulas ir teisingas.
Perdavimo su „wa ahlu baiti“ autentiškumas.
Tokį tekstą perdavė du didūs perdavėjai:
1. Muslimas savo „Sahih“-e atpasakoja nuo Zaido bin Arkamo, kad:
„Vieną dieną Dievo Pasiuntinys buvo prie vandens telkinio, vadinamo „Khum“, tarp Mekos ir Medinos, kur jis kreipėsi į žmones pradėdamas Dievo garbinimu ir šlovinimu, tada nuramino žmones ir pasakė:
„O žmonės, aš esu tik žmogus ir greitai mano Dievo pasiuntinys ateis (paimti mano sielos) ir aš turėsiu paklusti (kvietimui), taigi aš palieku jūsų tarpe du svarius dalykus. Pirmasis iš jų yra Dievo knyga, vadovaujanti ir apšviečianti. Taigi branginkite šią Allah knygą ir tvirtai jos laikykitės – tada jis pabrėžė tvirto laikymosi Dievo kygos svarbą ir paskatino tai daryti, tada pratęsė, „wa ahlu baiti“, aš primenu jums apie Dievą ryšium su mano šeima, aš primenu jums apie Dievą ryšium su mano šeima!“
Šį tekstą taip pat pateikia ir Daremi savo „Sunan“. Turėtų būti paminėta, kad abiejų autentiškumas yra labai aiškus ir nepalieka mums nei mažiausios abejonės.
2. Tirmidhi pateikė šį tekstą su „wa etrati ahlu baiti“ fraze.
Tekstas toks:
„Aš palieku jūsų tarpe tai, ko jums tvirtai laikantis, niekada nebus paklydimo po manęs; ir vienas yra didingesnis nei kitas: Dievo knyga yra nuleista virvė iš dangaus į žemę, ir (kita yra) mano šeima („wa etrati ahlu baiti“), tie du dalykai niekada nebus atskirti, iki kol mes susitikrime prie šaltinio, todėl stebėkite savo elgesį su tuo, ką aš jums palieku.“
Muslimas ir Tirmidhi, kurie yra „Sahih ir Sunnan“ autoriai, abu akcentuoja frazę „ahlu baiti“ ir to pakanka mūsų nuomonės įrodymui. Abiejų autentiškumas yra nepriekaištingas ir ypatingai patikimas, be jokių prieštaravimų.
Teksto variantas „wa sunnati“ vietoj „ahlu baiti“ yra suklastotas, be to, silpnas žiūrint į autentiškumą, jį sufabrikavo Umayyadų įgaliotiniai.
1. Hakimas Nišapouri „Mustadrak“-e pateikia minėtą tekstą su šią perdavėjų grandine: Ismaelis bin Owaisas iš Abi Owaiso, šis iš Thouro bin Zaido Al-Dailami, pastarasis iš Arkamah, šis iš Ibn Abbas perduoda, kad Dievo Pasiuntinys pasakė:
„O žmonės, aš palieku jūsų tarpe tai, ko jums laikantis, jūs niekada nebūsit paklydime. Dievo knygą ir Pranašo sunną.“
Perdavėjų tarpe yra tėvas ir sūnus, kurie yra „defektas“ perdavėjų grandinėje; Ismaelis bin Abi-Owaisas ir Abu Owaisas, kurie yra ne tik kad neįgalioti, bet taip pat kaltinami melavimu bei klastojimu.
Šių dviejų mokslininkų požiūris apie įgaliojimą.
Hafizas Al-Mazzi (įgaliojimų meistriškumo ekspertas) sako:
„Abu-Owaisas ir jo sūnus yra laikomi silpna perdavėjų grandine.“
Ibn Moynas taip pat paminėjo Abu-Owaiso sūnų kaip nepatikimą.
Nessai apie sūnų pasakė:
„Jis yra silpnas ir nepatikimas.“
Abu Qasimas Lalekae pasakė:
„Nessai minėjo daug apie jį, patvirtindamas, kad jo hadisai turi būti atmetami.“
Ibn Odai (iš įgaliojimų mokslininkų) pasakė:
„Ibn Abi Owaisas perdavė hadisus iš savo dėdės Maliko, kurio niekas nepripažįsta.“
Ibn Hadžaras „Fath al-bari“ įvade pasakė:
„Žmogus niekada negali nieko įrodinėti naudodamasis Abi-Owaiso pateiktais hadisais dėl Nessai priekaištų jam.“
Hafezas Sayyidas Ahmedas bin Seddeqas knygoje „Fath al-Malik Al-Ali“ perduoda Salmą bin Šaybą, girdėjusį kaip Ismaelis bin Abi-Owaisas sakė:
„Kai tik Medinos žmonės nesutardavo ir pasidalindavo į dvi grupes dėl įgaliojimų (atstovo paskyrimo), aš sukurdavau hadisą.“
Taigi sūnus (Ismaelis bin Owaisas) yra paskelbtas kaip klastojęs hadisus, o ibn Moynas apkaltino jį melavimu. Be to, jo hadisai nėra minimi nei viename is Muslimo ar Tirmidhi „Sahih“-u ar kitose stipriose hadisų knygose!
Kas liečia Abu-Owaisą, tai pakanka pasakyti, kad Abu-Hatimas Razi knygoje „Džarh ir Tadyl“ pasakė:
„Jo hadisai gali būti užrašyti, bet negali būti naudojami norint kažką įrodyti ir jo atpasakojimai nėra pakankamai patikimi.“
Abu-Hatimas, pasikliaudamas Ibn Moynu, taip pat minėjo, kad Abu-Owaisas nėra patikimas.
Todėl perdavimai, kurių perdavėjų grandinėje yra šie du asmenys, visada yra negaliojantys. Be to, jie neatitinka žymių ir patvirtintų perdavimų.
Dera pastebėti, kad Hakimas Nišpouri pripažino šio hadiso silpnumą ir todėl neįsitraukė į jo autentiškumo pataisymą.
Vis dėlto jis pateikė jo turinio teisingumo įrodymą.
Įrodymą, kuris savaime yra silpnas ir jo autentiškumas nepatikimas. Todėl, vietoj to, kad sustiprintų „originalų“ hadisą, padidino jo silpnumą.
Silpnas įrodymas, kurį jis pateikė, yra šis:
Antroji hadiso „wa sunnati“ perdavimo grandinė:
Hakimas Nišapouri kartu su perdavėjų grandine, kuri bus pateikta vėliau, perduoda iš Abu-Hurairos:
„Aš palieku jūsų tarpe du dalykus, kurių jums laikantis, jūs niekada nepaklysit: Dievo knygą ir mano sunną ir jie niekada neišsiskirs, kol neprisijung prie manęs prie šaltinio.“
Hakimas perdavė šį tekstą su šia perdavėjų grandine:
Al-Zaby iš Saleho bin Musa Al-Talhe, šis iš Abdul-Azizo bin Rafia, pastarasis iš Abi Saleho, o jis iš Abu Hurairos.
Šis hadisas yra paprasčiausiai sufabrikuotas, kaip ir ankščiau pateiktasis, tarp perdavėjų yra Salehas bin Musa Al-Talhi ir mes jau minėjome, ką apie jį galvoja patikimi mokslininkai.
Yahya bin Moynas sakė:
„Salehas bin Musa nėra patikimas.“
Abu Hatimas Razi sakė:
„Jo perdavimas yra atmestas.“
Ibn Hadžaras „Tathyb Al-tahthyb“-e rašė:
„Ibn Hatimas pasakė: Salehas bin Musa patikimiems asmenims priskiria žodžius, kurie nėra panašūs į jų kalbą.“ Ir priduria:
„Jo hadisai yra atmetami ir jis pakartotinai perdavinėja tuos hadisus, kurie jau yra atmesti.“
Ibn Hadžaras „Al-Taqryb“-e taip pat mini, kad:
„Jo hadisai yra atmetami.“
Thahabi pasakė Al-Kašife:
„Jo hadisai yra silpni.“
Thahabi taip pat perduoda „Mizan Al-E‘tedal“-e aukščiau minėtą ir apsvarstytą hadisą, sakydamas:
„Tai yra vienas iš atmestų hadisų.“
Perdavimo „wa sunnati“ trečioji perdavėjų grandinė.
Ibn Abdul-beras knygoje Al-Tamyd mini šį tekstą su šia perdavėjų grandine:
Abdul-Rahmanas bin Yahya iš Ahmedo bin Saydo, pastarasis iš Muhammado bin Ibrahimo al-Dbaili, šis iš Ali bin Zaido Al-Fraedi, jis iš Al-Hurairi, pastarasis iš Kathyro bin Abdulla bin Omaro bin Aufo, šis iš savo tėvo ir iš savo senelio.
Imamas Šafy pasakė štai ką apie Abdulla:
„Jis yra vienas iš melo ramščių.“
Abu Davūdas pasakė:
„Jis yra vienas iš melagių.“
Ibn Hebbanas pasakė:
„Abdulla bin Kathyras perdavė iš savo tėvo ir senelio hadisų knygą, kurios pagrindas yra klastotė perdavimas iš tos knygos ir net iš Abdullos yra uždraustas, išskyrus tada, kai to tikslas yra to paneigimas ir kritikavimas.“
Nessai ir Dar-Kotni pasakė:
„Jo hadisai yra atmesti.“
Imamas Ahmedas pasakė:
„Jo hadisai yra atmesti ir nepatikimi.“
Ibn Moyno požiūris toks pats.
Stebina, kad Ibn Hadžaras knygoje „Al-Taqryb“ apsiribojo apibūdindamas jį kaip „silpną“ jo biografijoje, o tuos, kurie kaltina jį melavimu, vadina perdedančiais. Kai tuo tarpu įgaliojimų vadovai apkaltino jį melavimu ir klastojimu.
Thahabi netgi paminėjo, kad:
„Jo kalba yra silpna ir neturinti pagrindo.“
Perdavimas be autentiškumo:
Malikas „Al-Mowata“-oje perduoda tai be autentiškumo (paminėdamas visą perdavėjų grandine keistu būdu), mes visi žinome, kad toks hadisas yra bevertis.
Šis pastudijavimas aiškiai įrodo, kad hadisą „wa sunnati“ sukūrė perdavėjai, kurie buvo melagiai ir Umayyadų įgaliotiniai, kurie suklastojo hadisą ir iš garsiojo hadiso „wa etrati“ padarė „wa sunnati“.
Todėl yra būtina, kad religiniai lyderiai ir visuomenės kalbėtojai atmestų tą hadisą, kuris nėra susijęs su Šventuoju Pranašu ir tuo pačiu informuotų žmones apie teisingą hadisą, tą, kurį Muslimas minėjo savo „Sahih“-e kaip „ahlu baiti“ ir Tirmidhi suformuluotą kaip „etrati wa ahlu baiti“. Tai yra tikrųjų žinių siekėjų pareiga studijuoti hadisų mokslą, kad jie galėtų atskirti tikrą hadisą nuo silpno ir suklastoto.
Užbaigiant mes jums priminsime, kad tai, ką Šventasis Pranašas turėjo omenyje sakydamas „Ahlu baiti“, buvo jo šeima, kurios gerbiami nariai buvo šviesos ponia Fatima, Hassanas ir Husseinas (taika jiems visiems) – nes Muslimas „Sahih“-e ir Tirmidhi „Sunnan“-e perdavė iš Aišos posmą:
„Allah tik trokšta saugoti jus nuo nešvaros, o namų žmonės! Ir apvalyti jus (visišku) apvalymu.“
Tai buvo apreikšta Pranašui (taika jam ir jo šeimai) Umm Salamos namuose, taigi šventasis Pranašas pasikvietė Fatimą, Hassaną ir Husseiną ir apsiautė juos apsiaustu, o Ali buvo už jų, taigi Pranašas apsiautė ir Ali, tada pasakė:
„O Dieve, jie yra mano šeima (ahlu bait), pašalink nuo jų visą nešvarumą ir apvalyk juos.“
Umm Salama pasakė:
„O Dievo Pranaše, ar aš irgi įeinu (į tavo ahl-bait)?“
Jis atsakė:
„Tu lik savo vietoje (neateik po apdangalu) ir tu esi gėrio kelyje.“
Thaqalain hadiso kontekstas:
Du rezultatai išplaukia iš garbingojo Pranašo „etrat“ paminėjimo šalia Korano ir jų abiejų apibūdinimo kaip Dievo įgaliojimų tautai.
1. Pranašo šeimos kalba tarnauja kaip įgaliojimas, taip kaip ir pats Koranas, ir religiniuose reikaluose ar ideologijos, ar jurisprudencijos, žmogus turi paisyti jų žodžių ir gavus autentiškumo paliudijimą iš jų neturi būti klausiama kitų.
Musulmonai po Pranašo pasidalino į dvi grupes dėl kalifato ir politinių tautos reikalų tvarkymo, kiekviena iš tų grupių turėjo savo ideologiją.
Ši paminėta situacija neturėtų iššaukti jokio skirtumo tame, kad ahl bait turėjo tikrąjį religinį autoritetą dėl to fakto, kad dauguma sutinka su „Thaqalain“ hadiso teisėtumu, o šis hadisas pripažįsta Koraną ir „Ahl bait“ kaip religinį nurodymą ideologijoje ir įsakymuose.
Jeigu musulmonai veiktų pagal šį hadisą, skirtumų sritis taptų mažesnė ir jie susivienytų.
2. Koranas yra Dievo žodis, todėl yra apsaugotas nuo defektų ir klaidų kaip kas nors gali tikėtis kokios klaidos jame, kai Dievas jį apibūdina taip:
„Melas neįeis į jį nei iš priekio, nei iš galo; apreiškimas iš Išmintingiausiojo, Garbingiausiojo.“
Jeigu Koranas yra apsaugotas nuo bet kokios klaidos, tai tikrai jo kompanionas ir tas, kas lygiavertis su juo, yra taip pat apsaugotas nuo klaidų nes nėra teisinga šiai šventai knygai prilyginti klystantį asmenį ar asmenis.
Šis hadisas liudija jų neklystamumą. Žinoma, reikia būti atsargiems ir neklystamumo nepriskirti pranašavimui, asmuo gali būti neklystantis, bet jis dėl to nėra pranašas. Hazrat Mariam pagal šventąjį posmą...
„Tikrai Allah pasirinko tave ir apvalė tave iš visų pasaulio moterų.“ yra tyra nuo nuodėmių, bet ji ne pranašas.
2 klausimas
Ką reiškia terminas „Šiah“ (Shiah)?
Atsakymas
„Šiah“ arabų kalboje reiškia „sekėjas“. Šventasis Koranas sako:
„Ir tikrai Ibrahimas buvo vienas iš Jo Šiah“ (sekantis Jo keliu).
Tai reiškia, kad Ibrahimas (a.s.) buvo vienas iš Pranašo Nojaus sekėjų. Kaip bebūtų, musulmonų terminologijoje „Šiah“ yra vartojamas pavadinti grupei, kuri tiki, kad Pranašas (s.a.w.) prieš mirtį paskyrė įpėdinį ir kalifą musulmonams. Jis tai darė daugelį kartų ir vienas iš tų kartų buvo Zilhadž 18-ąją dieną, kuri yra žinoma kaip „Ghadyr“ diena. Tai buvo tūkstančių žmonių susibūrimas, kurio metu pats Pranašas nurodė Imamą Ali kaip politinį, religinį ir teisinį valdytoją.
Paaiškinimas:
Po garbingojo Pranašo mirties, Muhadžir ir Ansar pasidalino į dvi grupes:
1. Viena grupė tikėjo, kad Dievo Pranašas pasirūpino kalifo paskyrimo reikalu ir padarė Ali savo įpėdiniu, o Ali buvo pirmasis tikintysis po jo.
Ši grupė susibūrė iš Muhadžir ir Ansar grupės, kuriai vadovavo visi garbingą vietą užimantys Bani-Hašim asmenys, įskaitant ir artimų kompanionų grupę, tokių kaip Salman, Abu Dhar, Miqdad, Khabab bin Arr ir kt. Ši grupė liko ištikima Pranašo tikėjimui ir buvo pavadinti „Ali (a.s.) Šiitais (Šiah)“. Žinoma, šį pavadinimą suteikė dar pats Pranašas, būdamas gyvas, tikinčiųjų vadovo sekėjams. Tai buvo tada, kai jis parodė į Ali ibn Abi Talibą ir pasakė:
„Aš prisiukiu Tuo, Kuriam priklauso mano siela, kad tikrai, jis ir jo sekėjai yra nugalėtojai Teismo Dieną.“
Taigi, šiitai yra musulmonų grupė, kuri buvo žinoma jau ankstyvaisiais Islamo metais, kurie, dėl jų tikėjimo saugojančiojo ir vadovaujančiojo posto paskyrimu (konkrečiu tekstu), buvo žinomi tuo vardu, ir ši grupė vis dar vykdo paskyrimą ir seka Pranašo šeima.
Taigi, šiitų statusas yra nustatytas tokiu būdu. Atsižvelgiant į aukščiau pateiktą paaiškinimą, tampa aišku, kad kai kurių neišmanėlių arba asmeninių motyvų turinčių klastotojų kalbos apie šiitų tikėjimo formavimąsi, kaip atsiradusį vėlesniu Islamo laikotarpiu, tampa akivaizdžios kaip klastotė. Norint sužinoti daugiau apie šiitų istoriją, galima pažiūrėti „Asl-Al-Shia wa Usuluha”, ‘Al-Murajia’at’” ir “‘Aayan Al-Shia” knygas.
2. Kita grupė tikėjo, kad kalifatas turi būti renkamas; todėl prisiekė ištikimybę Abu Bakrui. Ši grupė vėliau tapo žinoma kaip „Ahl sunnah“ ar „Sunni“. Taigi, tai galiausiai įtakojo dviejų Islamo grupių skirtumus. Vis dėlto šios dvi grupės turi daug tarpusavio panašumų. Nuomonių skirtumas iškilo dėl kalifato klausimo ir dėl to, kas turi vadovauti po Šventojo Pranašo. Kaip bebūtų, pirmoji konflikto priežastis buvo susijusi su pirmosiomis dviejomis grupėmis - Ansar ir Muhadžir.
3 klausimas
Kodėl Ali bin Abi Talibas yra Šventojo Pranašo įpėdinis?
Atsakymas
Kaip paminėta ankščiau, šiitai tvirtai tiki, kad kalifato postas yra paskirtas Dievo (pagal tekstą), o Imamatas, po garbingojo Pranašo, yra panašus į pranašo postą, kai kuriais aspektais; sergėtojas turi būti paskirtas Dievo, kaip kad buvo paskirti pranašai.
Pranašo gyvenimo istorija patvirtina šį principą, nes jis paskyrė Ali (a.s.) savo įpėdiniu kelis kartus, iš kurių mes paminėsime tris pavyzdžius:
1. Pranašo pranašavimo ankstyvuoju periodu:
Kai Pranašas iš Dievo gavo įsakymą pakviesti savo giminaičius, kad jie būtų suvienyti, pagal šį posmą:
„ir perspėk savo artimiausią giminę.“
Taigi, jis kreipėsi į susirinkusiuosius sakydamas, kad bet kuris, kuris palaiko jį šiame kelyje, kaip įsakyta Allah, taps jo sergėtoju, viziriu ir įpėdiniu. Jo šventenybė pasakė šiuos žodžius:
„Kuris iš jūsų yra pasirengęs palaikyti mane šiame reikale, tai jis bus mano brolis, viziris, sergėtojas ir įpėdinis?“
Vienintelis, kuris davė teigiamą atsakymą šiam dieviškam kvietimui, buvo Ali bin Abi Talibas (a.s.). Tada Pranašas atsisuko į savo giminaičius ir pasakė:
„Jis (Ali) yra mano brolis, sergėtojas ir įpėdinis (kalifas) jūsų tarpe, taigi klausykite jo ir pakluskite jam.“
2. „Tabuk“ mūšyje. Pranašas (s.a.w.) pasakė Ali (a.s.):
„Ar tu nesi patenkintas, kad tu man toks svarbus, kaip Aaronas (buvo) Mozei, išskyrus tik tai, kad po manęs nebus daugiau pranašų.“
Tai yra, Aaronas buvo tiesioginis Mozės įpėdinis, tu taip pat esi mano įpėdinis tuo pačiu būdu.
3. Dešimtaisiais Hidžrat metais:
Dievo Pasiuntinys (s.a.w.) tada grįždamas iš Hadžat-ul-wida (paskutinės Pranašo piligrimystės), sustojo vietovėje, žinomoje kaip „Ghadyr Khum“ ir pristatė Ali (a.s.) vieningam susibūrimui kaip musulmonų ir tikinčiųjų sergėtoją.
Jis pasakė:
„Kuriam (iki dabar) aš buvau sergėtojas, (nuo šiol) Ali yra jo sergėtojas.“
Vertas paminėjimo ir pirmaeilis dalykas yra tai, kad Pranašas (s.a.w.) savo kalbos pradžioje pasakė:
„Ar aš jums nesu aukštesnis (svarbesnis) nei jūs patys?“
Visi musulmonai atsistojo patvirtindami šį pareiškimą. Dėl to turėtų būti aiškiai pažymėta, ką Pranašas (s.a.w.) turėjo omenyje terminu „Mawla“ šiame hadise, yra pranašumo virš jų būklė tai gali būti suprantama kaip išvada, kad jo šviesybė patvirtino, kad Ali (a.s.) turi tą patį pranašumą kaip ir jis.
Ghadyr hadisas yra vienas iš plačiausiai paplitusių Islamo hadisų, kurį šalia šiitų mokslininkų, perdavė dar ir apie 360 sunnitų mokslininkų šis pasakojimas siekia iki 110 kompanionų, 26 didieji mokslininkai taip pat parašė atskirą knygą apie jo perdavėjų grandinę.
Abu-Džaffer Tabari, žymus musulmonų istorikas, surinko šio hadiso perdavėjų grandinę dviejuose storuose tomuose. Daugiau informacijos knygoje „Al-Ghadyr“.
1. Sura Shura: 214.
2. Tarikh Al-Tabari t.2 p. 62-63; Al-Tarikh Al-Kamil, t.2 p. 40-41,
3. Masnad Ahmad t.1 p. 111, Shar e Nahjul Balagha (Ibn Abi Al-Hadid) t. 13 p. 210-212
4. Syrat Ibn Hisham t.2 p.520; ‘Al-Sawa-eq Al-mohrigha (Ibn Hajar) 2- as leid., Egipto dalis 9, skyrius 2, p. 121.
4 klausimas
Kas yra “Imamai”?
Atsakymas
Garbingasis Pranašas (s.a.w.), savo gyvenimo metu, buvo jau paskelbęs, kad po jo dvylika klinių žmonių bus valdytojais ir visi jie bus kureišitai bei, kad Islamo orumas ir šlovingumas bus pasiektas jų periodu.
Džabiras bin Samarah pasakė:
“Aš girdėjau, kaip Allah Pasiuntinys (s.a.w.) pasakė, kad Islamas klestės dvylikos kalifų laikotarpiu, tada jis pasakė kažką, ko aš neišgirdau, taigi aš paklausiau savo tėvo, ką jis toliau sakė, į ką jis atsakė:
„Visi yra iš kureišitų.“
Islamo istorijoje, kalifas yra Islamo orumo saugotojas ir jais negali būti niekas kitas kaip tik dvylika Imamų, kuriais tiki šiitai, nes dvylika kalifų, kuriuos Pranašas pristatė, buvo iš karto po jo šventenybės, žinomi kaip jo įpėdiniai ir kalifai.
Dabar pakalbėsime apie tai, kas tiksliai yra tie dvylika kalifų.
Jeigu mes aplenksime keturis kalifus, kuriuos sunnitai vadina „Al-Khulfa Al-Rašidyn“, ar tai reiškia, kad likę kalifai neturi jokio garbingumo? Umayyidų, Abbasidų ir kitų to meto kalifų gyvenimo istorija tai patvirtina. Tačiau šiitų dvylika Imamų, kurie buvo dievobaimingumo pavyzdys jų gyvenimo metu, buvo Dievo Pasiuntinio tradicijų saugotojai. Kompanionai, jų mokiniai, vėlesnės kartos ir istorikai patvirtina jų žinias ir autoritetą, ir tie gerbiami dvylika Imamų yra žinomi šiais vardais:
Kas liečia dvyliktąjį Imamą, tai plačiai paplitę hadisai, kuriuos daugelis musulmonų perdavėjų perduoda iš mūsų garbingojo Pranašo, jį įvardina kaip laukiamą Mehdi.
Tolimesniam susipažinimui su šių didžių vadovų, kurių vardus minėjo Dievo Pasiuntinys (s.a.w.), gyvenimu, žiūrėti sekančias knygas:
5 klausimas
Kodėl mes, siųsdami palaiminimą Šventajam Pranašui, po jo palaiminame jo šeimą ir pasakome,
„Allahuma salli 'alia Muhammadin va ali Muhammad.“
Atsakymas
Yra neabejotina, kad pats Pranašas (s.a.w.) mokė musulmonus, kaip reikia siųsti palaiminimus jam. Kai šventasis posmas:
„Tikrai Allah ir Jo angelai laimina Pranašą, o jūs, kurie tikite, prašykite Dievo palaiminimo jam ir sveikinkite jį (tinkamu) pasveikinimu.“
buvo apreikštas, musulmonai paklausė Pranašo, kaip reikia tai daryti, Pranašas atsakė:
„Nesiųskite nepilno palaiminimo.“
Jie vėl paklausė:
„Kaip mes galime tai padaryti?“
Jis atsakė:
„Allahuma salli 'alia Muhammadin va ali Muhammad.“
Pranašo šeimos padėtis yra tokia aukšta ir didi, kad Šate‘e sako savo įžymiame eilėraštyje:
O Pranašo šeima, Jus mylėti yra pareiga skirta Dievo, kuri buvo apreikšta Korane.
Dėl jūsų didžios padėties, pakanka kam nors nepasiųsti palaiminimo jums ir jo malda nėra priimama.
6 klausimas
Kodėl jūs tvirtinate, kad jūsų Imamai yra neklystantys?
Atsakymas
Yra keletas įrodymų, kurie patvirtina šiitų Imamų neklystamumą mes paminėsime vieną iš jų:
Remiantis sunnitų ir šiitų mokslininkais, Pranašas (s.a.w.) paskutinėmis savo gyvenimo dienomis pasakė:
„Aš palieku jūsų tarpe du svarius dalykus, Dievo knygą ir mano šeimą ir šie du dalykai niekada neatsiskirs, kol neprisijungs prie manęs prie šaltinio.“
Vertas dėmesio dalykas:
Koranas neabejotinai yra apsaugotas nuo bet kokio nuklydimo ir klaidos. Tai iš esmės yra neįmanoma, kad Dievo apreiškimas būtų su klaidomis, kai jo apreiškėjas yra Pats Šlovingasis Viešpats ir apreiškimas yra pasiųstas per angelą Gabrielių, o jo gavėjas yra garbingasis Pranašas (s.a.w.)! Suvokiant, kad jų visų neklystamumas yra skaidrus kaip krištolas ir viso pasaulio musulmonai tiki Šventojo Pranašo neklystamumu ir tuo faktu, kad jis apsaugotas nuo bet kokios klaidos šios žinios gavime, saugojime ir platinime. Taigi, yra aišku, kad Dievo knyga turi tyrą ir tvirtą neklaidingumą, Pranašo šeima taip pat apsaugota nuo bet kokių klaidų ar nuodėmių. Taip yra todėl, kad šiame hadise Pranašo šeima yra minima kaip tie, kurie lydi Šventąjį Koraną vadovavime tautai ir dėl šio „lydėjimo“ abu turi turėti tokį pat neklystamumą.
Kitaip sakant, nėra jokios prasmės klystančius asmenis laikyti tais, kurie eina kartu su šventuoju Koranu, kuris yra tyriausioje formoje.
Patį akivaizdžiausią Imamų neklystamumo įrodymą paminėjo pats Pranašas (s.a.w.):
„Jie neatsiskirs (pamokyme ir vadovavime), kol jie neprisijungs prie manęs prie šaltinio (Kawthar).“
Jeigu būtų taip, kad Pranašo šeima nėra apsaugota nuo klaidų ir kai kuriais atvejais galėtų jas padaryti, tai jie jau būtų atskirti nuo Korano, kuris yra laisvas nuo visų klaidų, ir jie būtų paklydę, tuo tarpu šventasis Pranašas pats stipriai akcentavo jų neklystamumą, paneigdamas, kad jie iš viso gali padaryti kokią nors klaidą.
Suprantama, tai ką Pranašas turėjo omenyje kalbėdamas apie savo šeimą, nėra visi jo giminaičiai, nes jie visi nebuvo apsaugoti nuo klaidų. Tik ypatinga jo šeimos grupelė (etrat) turėjo tą garbę ir tas statusas apima tik kelis žmones iš jo šeimos. Jie yra ahl-bait, kurie istorijos tėkmėje buvo tautos kelio švietėjai, Pranašo tradicijų saugotojai ir Islamo teisės „Šarios“ sergėtojai.
1. Mustadrak Al-Hakim, 3-as tomas, p.148. Al-Sawaeq Al-Muhregha, dalis 11, skyrius 1, p. 149; ‘Kanz Al-Amal’, 1-as tomas, dalis Al-etesam bil Kitab wal sunnah’ p. 44; Masnad Ahmad 5-as tomas, p. 182-189 ir kt.
7 klausimas
Kodėl jūs deklamuojate “Ašhadu anna Aliyyan waliyyu Allah” kvietime maldai, tokiu būdu liudydami Ali (a.s.) kaip globotoją?
Atsakymas
Atsakant į šį klausimą, dera atsižvelgti į šiuos dalykus:
1. Visi šiitų mokslininkai savo jurisprudencijos knygose arba įrodinėja, arba pabrėžia, kad Ali (a.s.) kaip sergėtojo paliudijimas nėra Adhano (kvietimo maldai) ar Iqamah dalis ir niekas neturi teisės įstraukti šito į tuos dalykus (tai nėra privaloma).
2. Pagal Šventąjį Koraną, Ali (a.s.) yra įtrauktas kaip vienas iš pasirinktų Dievo įgaliotinių (patikėtinių).
3. Ir taip pat tame pačiame posme, jis paskelbia jį kaip sergėtoją tikintiesiems, sakydamas:
„Vien tik Allah yra wali (globotojas) ir Jo apaštalas ir tie, kurie tiki, tie, kurie atlieka maldas ir duoda labdarą vargšams, nusilenkdami (atlikdami Ruku).“
Abu sunnitų Sahih ir Masanyd pasakojimai taip pat pamini, kad šventasis posmas buvo apreikštas ryšium su Ali (a.s.).
Hassanas bin Thabitas padeklamavo sekančią poemą:
Tu esi tas, kuris padėjo vargšui lengdamasis, gal visos sielos bus išpirktos tau, o geriausiasis iš besilenkiančiųjų.
Todėl Dievas apreiškė tau geriausią sergėjimą ir paaiškino tai aiškiai apibrėžtuose religiniuose įstatymuose.
4. Garbingasis Pranašas (s.a.w.) pasakė:
„Tikrai darbai yra pagal ketinimus.“
t.y. bet kokio veiksmo kriterijus ir pritarimas jam yra susijęs su žmogaus intencija.
Taigi, pagal tai, Ali (a.s.) kaip sergėtojas yra veinas iš pagrindų, ką Koranas aiškiai parodo, vis dėlto ankstesnė Šv. Korano eilutė nesako, kad tai turi būti Adhano dalis, nors kita vertus, nėra uždrausta tai paminėti ir į tai yra atsižvelgiama taip pat, kaip į šventojo Pranašo (s.a.w.) ir jo pranašiškos misijos paliudijimą.
Yra svarbu paminėti tokį faktą, kad jeigu visa tai – sakinio pridėjimas į Adhaną nėra rekomenduojamas ir šiitai yra kritikuojama dėl šio dalyko, tai kaip sekantys pavyzdžiai gali būti pateisinami:
a. Pagal patikimus istorinius šaltinius “Hayya ala khairil amal” buvo ir vis dar yra Adhano dalis, nors ši praktika buvo panaikinta antrojo kalifo valdymo metu (galvojant, kad žmonės daugiau nei “kovoti” girdėdami, kad maldos yra geriausias veiksmas).
b. Frazė “As-salatu Khairun min al-Noum” nėbuvo Adhano dalis Pranašo gyvenimo metu, o buvo pridėta vėliau. Taigi Šafi’i savo knygoje “Al-om” sako:
“Aš nemėgstu sakyti “As-salatu…”, nes Aba-Mahthura (perdavėjas) neminėjo šito savo perdavime.”
8 klausimas
Kas yra “Mahdi” iš Šventojo Pranašo šeimos ir kodėl jūs laukiate jo pakartotinio pasirodymo?
Atsakymas
Vienas iš pagrindų, kurių laikosi visos dieviškosios religijos, yra sutarimas, kuris liečia “visuotinį reformatorių”, kuris pasirodys baigiantis laikui. Jis pertvarkys ne vien tik Islamo pasaulį, bet taip pat ir judėjai ir krikščionys nekantriai lauks šio teisingumo visuotinio pertvarkytojo.
Šio dalyko tikrumas paaiškėja žiūrint abu – senąjį ir naująjį testamentus.
“Kai iš gyvenimo neliks nieko, išskyrus vieną dieną, Dievas atsiųs žmogų iš mano šeimos, kuris žemę užpildys teisingumu po to, kai ji buvo pripildyta priespaudos.”
Taigi, kaip minėjome anksčiau, dieviškųjų religijų išpažinėjai visiškai sutinka su tikėjimu, kad bus toks reformatories ir be to, taip pat yra daugybė hadisų apie tai ir sunnitų autentiškose knygose. Dar daugiau, abiejų grupių (sunnitų ir šiitų) perdavėjai ir Islamo tyrinėtojai yra parašę daugybę knygų ryšium su laukiamuoju Mahdi.
Šie hadisai smulkiai apibūdina jo savybes, rodydami tiesiai į jo palikuonis, kol tiesiogiai pasiekia Imamo Hassano Al-Askari (a.s.), šiitų vienuoliktojo vadovo, sūnų. Taip pat pagal tuos hadisus, mūsų laukiamas Imamas (a.s.) turi tą patį vardą, kaip ir garbingasis Pranašas (s.a.w.), ir jis yra dvyliktasis vadovas bei Husseino bin Ali bin Abi-Talibo (a.s.) anūkas.
Laukiamas Mahdi Dievo įsakymu gimė 255-iais Hidžrat metais (nuo Pranašo persikėlimo į Mediną) ir netgi šiandien jis vis dar gyvena, žinoma, jis nėra atpažįstamas, nors mes to ir nesuvokiame.
Verta paminėti, kad toks ilgas gyvenimas nėra prieštaravimas mokslui ar bendroms žinioms, ar net logikai ir apreiškimui. Pagal dabartinius tyrinėjimus, žinių pasaulis stengiasi prailginti žmonių gyvenimo trukmę ir tvitrai tiki, kad žmonės turi galimybę gyventi ilgiau, nei yra tikimąsi. Šią galimybę galėtų padidinti griežtas apsisaugojimas nuo kai kurių bėdų ir susirgimų. Istorijai yra žinomi kai kurie asmenys, kurie netgi natūraliai gyveno labai ilgai.
Šventasis Koranas štai ką teigia apie Pranašą Nojų:
“Ir tikrai Mes pasiuntėme Nojų pas jo žmones ir jis gyveno jų tarpe be 9 šimtus ir penkiasdešimt metų…”
Apie Joną Koranas sako:
“Jis tikrai liktų žuvies viduje iki Prisikėlimo Dienos.”
Be to, Pranašai Khizr ir Jėzus (taika jiems) yra gyvi net ir šiandien ir su tuo sutinka visi musulmonai, nes taip pasakyta šventojoje Allah knygoje.
Naujasis Testamentas: Mato skyrius 24, Marko skyrius 13, Luko skyrius 21 (cituota iš ‘Lauktasis, kurio pasaulis vis dar laukia’)
Kas liečia šiitų mokslininkus, tai jie yra parašę daugybę knygų apie tai ir jas išvardyti nebūtų labai lengva užduotis, viena iš jų: Al-Malahim wal Fitan ir t.t.
9 klausimas
Jeigu šiitų religija yra teisingoji, tai kodėl tik mažuma ją priėmė, o dauguma musulmonų pasaulyje dar to nepripažino?
Atsakymas
Tiesios ar netiesos pripažinimas nėra grindžiamas jos sekėjų gausumu ar negausumu. Šiandieniniame pasaulyje musulmonų, deja, yra tik penktadalis ar šeštadalis lyginant su visai žemės gyventojais. Dauguma tolimųjų rytų gyventojų yra stabų, gyvūnų garbintojai ir kiti, kurie neigia tikrąjį tikėjimą ir patys tiki kažkokia neargumentuota religija ar išpažįsta kažkokį keistą tikėjimą, kurio mes net nežinome arba jis yra nesuvokiamas!
Kinija, kurios gyventojų skaičius yra daugiau nei milijardas, yra ateistinės komunistinės bendruomenės dalis, ir dauguma Indijos gyventojų yra gyvūnų ir stabų garbintojai.
Kita vertus, buvimas tarp daugumos nereiškia, kad tai yra tikroji religija. Šventasis Koranas dažnai priekaištauja daugumai ir giria kai kurias mažumas. Leiskite mums pateikti kelis pavyzdžius, kurie yra su tuo susiję:
1. „... ir dauguma iš jų nebus dėkingi.“
2. „..., jų sargai yra tik tie, kurie sergi (nuo blogio), bet dauguma iš jų nežino.“
3. „... ir mažuma iš Mano tarnų yra dėkingi.“
Pažiūrėjus į šiuos pavyzdžius, tampa aišku, kad žmogus niekada neturėtų bijoti sekėjų skaičiaus, net jei jų bus labai mažai, ar net didžiuotis, jeigu tai būtų atvirkščiai. Šis dalykas kviečia žmogų panaudoti savo protą, kai reikia rinktis tarp klaidingo ir teisingo, ir gauti naudos iš to.
Žmogus atėjo pas tikinčiųjų vadovą ir pasakė:
„Kaip taip gali būti, kad tie žmonės, kurie nebuvo tavo pusėje kupranugario mūšio metu, kurie sudaro daugumą, būtų neteisūs?“
Imamas Ali (a.s.) atsakė:
„Tiesa ir apgaulė nėra grindžiama sekėjų skaičiumi; Apsišviesk, kad tu žinotum, kurie yra teisingieji ir panašiai, suprask melą, kad tu galėtum pagauti melagius.“
Musulmonui yra būtina ištyrinėti šį dalyką loginiu ir moksliniu būdu pritaikant šį posmą:
„Ir nesekite to, apie ką jūs neturite žinių...“
Tai tarnauja kaip žibinto šviesa, kuri praskina kelią.
Be to, net jeigu šiitų yra mažiau nei sunnitų, gyventojų surašymas įrodo, kad ketvirtadalis pasaulio musulmonų yra šiitai, kurie gyvena musulmonų šalyse.
Žiūrint į istorijos metraščius, šiitų tarpe buvo daug mokslininkų, žymių rašytojų ir kūrėjų.
Verta paminėti, kad Islamo mokslų įkūrėjai daugiausia buvo šiitai, tokie kaip: Abu Al-Aswad Al-Doali, kuris sukūrė „Nahw“ žinias (arabų gramatiką); Khalil bin Ahmed, „Orud“ (prozodijos) įkūrėjas; Ma‘ath bin Muslim bin Abi Sarah Al-Kufi, kuris buvo „Sarf“ (morfologijos) žinių įkūrėjas ir Abu Abdullah Muhammed bin Orman Katib Khurasani (Marzbani), vienas iš „Balaghat“ (retorikos) mokslo pradininkų.
Norint sužinoti daugiau apie šiitų mokslininkų gausius raštus, kurių išvardijimas yra beveik neįmanomas, galima pažiūrėti knygas: „Al-Tharykh Al-Tasanyf Al-Shia”, “Aayan Al-Shia”, o pažinčiai su žymiais šiitų mokslininkais ir jų biografijomis ir taip pat žinių apie šiitų istoriją įgijimui galima pažiūrėti knygą “Tarykh Al-Shia”.
Norint sužinoti plačiau galima pažiūrėti Sayyido Hassano Sadr knygą “Ta’sys Al-Shia’.
10 klausimas
Kas yra “Al-Radžah” ir kodėl jūs tuo tikite?
Atsakymas
“Al-Radžah” arabų kalboje reiškia “sugrįžimas”, o tiksliau sakant, tai reiškia: “žmonių grupės po mirties ir prieš prikėlimą sugrįžimas”. Tai turi sutapti su laukiamojo Mahdi (a.s.) pasirodymu. Tai yra realybė, kuri neprieštarauja protui ar apreiškimui.
Pagal Islamo požiūrį ir kitų dieviškųjų religijų, žmogaus esmė yra sudaryta iš jo nematerialios sielos, kuri taip pat yra apibrėžiama kaip “savasis aš”, ir tai lieka nepaliesta netgi po jo kūno mirties, tęsia savo amžiną gyvenimą.
Aukščiausiasis Viešpats, kuris yra absoliučiai visagalis, Kurio gebėjimų neriboja jokių trukdžiai, Savo šventojoje knygoje užsimena apie šio dalyko realybę.
Taigi, Viešpats, kuris pirmiausia juos sukūrė, neabejotinai gali juos vėl grąžinti į gyvenimą.
Pagal apreiškimą, “Radžah” pavyzdžių galima aiškiai aptikti tarp ankstesnių tautų.
Šventasis Koranas sako:
“Ir kai jūs pasakėte: O Musa, mes netikėsime tavimi, kol akivaizdžiai nepamatysime Allah’o, taigi bausmė užklupo jus, kai jūs atsukote savo nugaras jam. Tada Mes prikėlėme jus po mirties, kad jūs galėtumėte padėkoti.”
Ir kitu atveju,
“… ir grąžink mirusiuosius į gyvenimą Allah leidus…”
Šventasis Koranas ne tik pritaria “Radžah” galimybei, bet taip pat patvirtina masinį visų žmonių sugrįžimą po jų mirties. Šventasis Koranas šiuose dviejuose posmuose parodo žmonių grupės sugrįžimą po jų mirties ir prieš prikėlimą:
“Kai žodis apie juos taps tiesa, Mes padarysime, kad būtybė atsirastų pas juos ant žemės, kuri papasakos jiems, kad žmonės netikėjo Mūsų apreiškimais. Tą dieną, kai Mes prikelsime iš kiekvienos tautos grupę iš tų, kurie atmetė Mūsų apreiškimą, jie bus laikomi gretose.”
Norint paruošti šių dviejų posmų aiškinimų prielaidas
1. Šventojo Korano aiškintojai tiki, kad šios dvi eilutės aprašo Teismo Dieną, pirmoji eilutė kalba apie vieną iš ženklų prieš prikėlimą. Džalal Al-Dyn Al-Soyuti “Al-Dor Al-Manthur” aiškinime, kuris perduodamas nuo Ibn Abi Šaibah, o jis iš Hudhaifah’os, sako, kad “žemės roplio pasirodymas” yra vienas iš atsitikimų prieš prisikėlimo dieną.
2. Nėra abejonių, kad prisikėlimo dieną visi žmonės bus sutelkti į vieną vietą ir net jokia viena grupė nebus palikta iš bet kokios tautos. Koranas
“… tai diena, kurios metu žmonės bus sutelkti”, o kitame posme sako: “Ir kartu diena, kurios metu Mes sukelsime kalnų pradingimą ir jūs pamatysite sulygintą žemę ir Mes subursime juos į krūvą ir nepaliksime nei vieno iš jų atskirai.”
Taigi, prisikėlimo dieną visi žemės gyventojai bus sugrąžinti į gyvenimą ir tai neliečia vien tik kažkokios atskiros grupės.
3. Antrasis posmas skelbia atskiros grupės prikėlimą ir tam tikrą tautų subūrimą, ne visų žmonių. Šis posmas teigia:
“Ir tą dieną, kai Mes subursime iš kiekvienos tautos grupę iš tų, kurie atmetė Mūsų apreiškimus…”
Šis posmas aiškiai liudija, kad ne visi žmonės bus prikelti.
Išvada:
Pagal šiuos tris trumpus pateiktus dalykus, yra gana aišku, kad tam tikros žmonių grupės prikėlimas, kurie neigia dieviškus ženklus, kaip gali būti suprantama iš antrojo posmo – yra atsitikimas, kuris įvyks prieš Teismo Dieną. O žmonių prikėlimas tą dieną apima visus asmenis ir neapibūdina tik kažkokios vienos grupės.
Pasinaudojus šiuo paaiškinimu, mūsų teiginiai, kurie yra grindžiami žmonių grupės sugrįžimu po mirties ir prieš prikėlimo dieną yra įrodyti: ir tai yra „Radžah“ fenomenas.
Taigi, Pranašo šeima, kurie yra Korano kompanionai ir šventojo apreiškimo aiškintojai, davė patarimą šioje srityje ir dėl aiškumo, mes apsiribosime jų tradicijomis: Imamas Sadiqas (a.s.) sako:
„Yra trys žymios dienos išlaikomos Dievui, pakėlimo diena, sugrįžimo diena ir teismo diena.“
Kitu atveju sako:
„Tas nėra laikomas vienu iš mūsų, kuris netiki mūsų sugrįžimu.“
Šiuo atveju verta paminėti du dalykus:
1. „Radžah“ filosofija.
Apsvarstant sugrįžimo tikslus, galima pastebėti du aukštus šio fenomeno uždavinius, vienas yra tikros didybės ir Islamo didingumo bei bedievystės gėdos pademonstravimas; antrasis yra tikinčiųjų ir darančiųjų gerą apdovanojimas bei netikinčiųjų ir engėjų pelnyta bausmė.
2. Aiškus skirtumas tarp „Radžah“ ir reinkarnacijos.
Būtina paminėti, kad „Radžah“ šiitų supratimu, nereiškia tikėjimo reinkarnacija, nes reinkarnacijos teorija yra grindžiama prikėlimo neigimu ir manymu, kad visata turi nenutrūkstamą ratą, kuris vis kartojasi.
Pagal tą teoriją, bet kurio žmogaus siela po jo mirties, grįš atgal į šį pasaulį ir gyvens kitame kūne. Taigi, jeigu siela praeitame gyvenime buvo gerą darančiojo kūne, tai ji apsigyvens tokiame kūne, kuriame turės palaimingą gyvenimą, o jeigu ta siela buvo piktadario, tai ji pateks į tokį kūną, kuriame sekančiame etape turės sunkų gyvenimą. Šis sugrįžimas yra laikomas jo pirmuoju prikėlimu! Tuo tarpu tie, kurie tiki „Radžah“, teisingai seka Islamo religija tikėdami prisikėlimu ir teismu; kita vertus, mano, kad sielos atsiskyrimas nuo vieno kūno ir persikėlimas į kitą yra faktiškai neįmanomas. Jis tiki, kad tik viena žmonių grupė grįš į šį pasaulį prieš Teismo dieną ir pasiekę išmintį bei įsisavinę naudą, susijusią su šiuo grįžimu, vėl grįš į amžinąjį pasaulį, kad Teismo dieną būtų vėl prikelti kartu su visais kitais. Tai yra tokia būsena, kai nei viena siela nebus atskirta nuo jos pirminio kūno ir perkelta į kitą.
Tarpininkavimas yra vienas iš Islamo pagrindų, kas yra gana aišku, kurį priima abi Islamo grupės padedant Koranui ir hadisams, net jeigu jų nuomonės gali nesutapti dėl tarpininkavimo rezultato. Tarpininkavimo tikrovė yra tai, kad žmogus, kuris yra sukurtas kaip turintis aukštas savybes ir ypatingą artumą bei padėtį prieš Allah, prašo Dievo atleisti nuodėmes arba pakelti pasirinktų Allah tarnų padėtį.
Garbingasis Pranašas (s.a.w.) sakė:
„Aš buvau apdovanotas penkiai dalykais... Vienas iš jų, tai tarpininkavimo malonė, taigi aš apribojau tai savo tautai.“
Tarpininkavimo apribojimas:
Pagal Korano požiūrį, absoliutus ir besąlyginis tarpininkavimas yra tada veiksmingas, jeigu primiausia Dievas leidžia užtarėjui užtarti. Vienintelė grupė, kuri turi šią privilegiją, yra tie, kurie turi dvasinį artumą su Dievu ir tokiu būdu jiems yra leista užtarti kitus. Šventasis Koranas teigia:
„Nei vienas negalės užtarti kitų, išskyrus tuos, kuriems Mielaširdingasis Dievas suteikė įgaliojimus.“
Antra:
Žmogus, kuris yra vertas gauti užtarimą, privalo būti nusipelnęs gauti Dievo malonę užtarėjo dėka, t.y. jo tikėjimas Dievu ir jo dvasinis ryšys palankus užtarėjams tuo būdu kurti ryšį. Todėl netikintieji, kurie neturi tikėjimo Allah, ir iš nuodėmingųjų tarpo, tokių kurie nesimeldžia ir vykdo kokius baisumus, kaip žudikai, kuriems trūksta dvasinio ryšio su jų užtarėjais, bus tikrai nenusipelnę jokio užtarimo.
Koranas sako apie tuos, kurie nesimeldžia ir apie tuos, kurie neigia prisikėlimo dienos egzistavimą:
„Taigi užtarėjų užtarimas neduos jiems naudos.“
Ir dėl engėjų sako:
„... neteisingasis neturės jokio užjaučiančio draugo, nei jokio užtarėjo...“
Užtarimo filosofija:
Užtarimas kaip kelias link atgailos, tai yra vilties spindulys tam, kuris yra viduryje tarp suklaidinimo ir nepaklusnumo, negali atsiskratyti savo nuodėmėmis ir praleisti likusio savo gyvenimo paklusdamas Dievui, nes kai nuodėmingas žmogus jaučia, kad tam tikromis aplinkybėmis jis gali pasiekti užtarėjo užtarimą, jis stengsis tai pasiekti ir nedarys daugiau nuodėmių.
Užtarimo rezultatai:
Korano aiškintojų nuomonės skiriasi dėl užtarimo rezultatų ar tai yra nuodėmių atleidimas, ar padėties pakėlimas, kad ir kaip būtų, kai atsižvelgiame į Šventojo Pranašo (s.a.w.) tradicijas, pirmasis dalykas yra daugiau nei akivaizdus:
„Teismo Dieną mano užtarimas yra skirtas netgi tiems iš mano Ummos (tautos), kurie vykdo didžiules nuodėmes.“
12 klausimas
Ar prašymas užtarimo tų, kurie yra verti būti užtarėjais, yra vertinamas kaip politeizmas?
Išaiškinant šį klausimą, yra pasakyta, kad užtarimas yra išimtinė Dievo teisė, Koranas apie tai sako:
„Sakyk, pas Allah yra visas užtarimas.“
Taigi, užtarimo prašymas pas kažką kitą nei Dievas, yra išimtinės Dievo teisės prašymas pas Jo vergą ir tikrovėje toks prašymas yra garbinimas kažko kito nei Dievas ir nesutampa su monoteizmu garbinime.
Atsakymas
Tai, kas turima omenyje šiuo atveju sakant „politeizmas“, nėra partnerių priskyrimas Dievui iš esmės ar kūrime, kaip bebūtų, tai yra politeizmas atsargume ir globojime.
Yra aišku, kad šio dalyko išaiškinimas reikalauja kruopštaus garbinimo paaiškinimo ir mes visi žinome, kad jokios rūšies paklusimas vergui ar prašymas jo kažko negali būti laikomas jo garbinimu. Pagal aiškų Šventojo Korano pareiškimą angelai nusilenkė Adomui:
„Taigi, kai Aš jį užbaigiau ir įkvėpiau į jį iš Mano dvasios, tada kriskite žemėn nusilenkdami jam. Ir angelai nusilenkė, visi jie.“
Dar daugiau, Pranašo Jokūbo (a.s.) sūnūs ir netgi jis pats nusilenkė prieš Juozapą (a.s.):
„Ir jis iškėlė savo tėvus ant sosto ir jie krito žemėn nusilenkdami jam...“
Jeigu toks nuolankumas būtų laikomas Pranašo Jokūbo (a.s.) garbinimo forma, tai neklystantysis nebūtų atlikęs tokio veiksmo ir nebūtų patenkintas, kad jo sūnūs nusilenkė, vadinasi, tai buvo padaryta tik todėl, kad nusilenkimas laikomas didžiausiu nuolankumo (paklusimo) ženklu.
Taigi, mes turėtume atskirti nuolankumo ar kitų prašymo sąvokas nuo tikrosios garbinimo reikšmės. Garbinimo tikrovė yra tai, kad žmogus laiko kokią nors būtybę Dievu ir todėl garbina jį paklusdamas jam; arba būtybę laiko Dievo kūriniu priskirdamas jam Dievo darbus, tokius kaip visatos valdymas arba nuodėmių atleidimas.
Kaip bebūtų, jeigu mūsų nuolankumas kokiam nors asmeniui būtų toks, kad mes nei laikome jį Dievu, nei priskiriame jam Dievo darbus, toks nuolankumas yra paprasčiausia pagarba jam, tokia kaip angelų pagarba Adomui (a.s.) ir Jokūbo (a.s.) sūnų pagarba Juozapui (a.s.).
Kai mes atidžiai peržiūrime klausimą, taip pat turi būti pastebėta, kad kai galvojama apie užtarimą, kuris yra patikėtas tik tikriesiems užtarėjams, kurie padeda užtarime dėl nuodėmių atleidimo, toks tikėjimas gali baigtis politeizmu, todėl kad tai faktiškai yra Dievo darbo priskyrimas kažkam kitam, nei Jam. Tačiau, jeigu galvosime kitaip, o būtent kad Dievo tyrų vergų grupei tam tikruose rėmuose yra suteiktas leidimas užtarti nusidėjėlius, bet jie nėra tikrieji užtarimo statuso valdytojai, tai tikėjimas tuo, kad Dievas yra Vienas lieka nesugadintas.
Mes neturėtume nepaisyti fakto, kad svarbiausia sąlyga iš visų slypinti užtarime yra Dievo leidimas ir pasitenkinimas. Taip tampa aišku, kad kreipimasis užtarimo į dievobaimingą Dievo tarną nėra to tarno laikymas Dievu, nei dieviškųjų reikalų priskyrimas jam, tikriau, tai yra paslaugos prašymas iš kažko, kuriam tokį darbą - užtarimo pasiūlymą - paskyrė Dievas.
Pranašo (s.a.w.) gyvenimo metu, mes matome, kad nusidėjėliai dažnai ateidavo atgailauti, bet Pranašas (s.a.w.) jų dėl to niekada nekaltino politeizmu.
„Sunnan Ibn-Madžah“ yra pasakojama, kad garbingasis Pranašas (s.a.w.) pasakė:
„Ar jūs žinote apie pasirinkimą, kurį Viešpats man skyrė šiąnakt?“
Mes pasakėme:
„Allah ir Jo Pasiuntinys žino geriausiai.“
Jis pasakė:
„Jis leido man pasirinkti tarp to, kad pusė mano tautos įeitų į dangų arba „užtarimo“ ir aš pasirinkau pastarąjį.“
Mes pasakėme:
„O Allah Pasiuntinį, melsk Viešpaties, kad padarytų mus tais žmonėmis (žmonėmis, kurie yra verti užtarimo).“
Jis atsakė:
„Užtarimas skirtas kiekvienam musulmonui.“
Aukščiau paminėtame hadise, Pranašo kompanionai neabejotinai paprašė Pranašo užtarimo sakydami:
„Melsk Viešpaties...“
Šventajame Korane taip pat minima:
„Ir jie turėjo, kai jie buvo neteisingi patys sau, ateiti pas tave ir paprašyti Allah ir jo apaštalo atleidimo, kuris, savo ruožtu, prašė Allah atleidimo jiems, jie matė, kad Allah Atleidžiantis, Gailestingas.“
Ir dar kitu atveju, Koranas kalba apie Jokūbo (a.s.) sūnus ir sako:
„Jie pasakė: O mūsų tėve, mes prašome atleidimo už mūsų padarytas nuodėmes, tikrai mes esame nusidėjėliai.“
Į ką Jokūbas (a.s.) pažadėjo jiems atleidimą ir niekada nekaltino jų politeizmu. Jis pasakė:
„Aš paprašysiu savo Viešpaties jums atleidimo, tikrai Jis yra Atleidžiantis, Gailestingas.“
13 klausimas
Ar prašyti pagalbos ko nors kito nei Dievas, laikoma politeizmu?
Atsakymas
Žiūrint iš intelektualinio taško, o taip pat iš apreiškimų, visiems žmonėms ir visoms būtybėms, esančioms visatoje, reikia Dievo jų egzistavimo tęsimęsi taip pat, kaip jiems Jo reikėjo pradedant jų egzistavimą.
Šventasis Koranas šiuo klausimu sako:
„O žmonija, jūs esate iš tų, kuriems reikia Allah, o Allah yra tas, Kuriam nereikia nieko, Garbinamasis.“
Kitu atveju, Šventasis Koranas pamini faktą, kad visos pergalės išimtinai priklauso visatos Viešpačiui:
„... ir pergalės yra tik iš Allah, Galingojo, Išmintingojo.“
Pagal neginčijamą Islamo principą, mes, kaip musulmonai, kiekvienoje savo kasdieninėje maldoje deklamuojame šį Šv. Korano posmą:
„Tave vieną mes garbiname ir Tavęs vieno prašome pagalbos.“
Taigi, mes nuskaidrinsime atsakymą sakydami, kad:
Pagalbos siekimas iš kažko kito nei Dievas gali būti įsivaizduojamas dviem būdais:
1. Pirmasis būtų toks, kad mes siekiame pagalbos iš asmens, kurį mes laikome laisvu ir nepriklausomu nuo Dievo.
Nėra abejonės, kad tokios pagalbos siekimas būtų visiškas politeizmas, kurio Šventasis Koranas labai nepateisina, sakydamas, kad jis yra nepagrįstas:
„Sakyk, kas gali jus sulaikyti nuo Allah, jeigu jis ketina jus nubausti ar jūsų pasigailėti? Šalia Dievo jie neras nieko, kas būtų jų sergėtojas ar padėjas.“
2. Antrasis būdas būtų toks, kad kai mes siekiame pagalbos iš kitos būtybės, mes privalome prisiminti faktą, kad jis yra Viešpaties kūrinys, kuriam nuolat Jo reikia, kad galėtų egzistuoti, ir jis nėra nepriklausomas. Kitų užtarimas ir jų problemų sprendimas yra dovana, kurią jam suteikė Viešpats.
Pagal šį mąstymo būdą, asmuo, kurio pagalbos mes siekiame, yra tik tarpininkas tarp mūsų ir Dievo, kuriam Šlovingasis Viešpats paskyrė įvykdyti Jo norus.
Tokių tarpininkų buvimas palengvina žmogaus gyvenimą, kai jis per juos siekia pagalbos, kitaip jam reikėtų kęsti gyvenime pastovią maišatį. Taigi, kai mes į juos žiūrime taip, kad jie yra Dievo pagalvos pasiekimo sudėtinės dalys ir kad jų egzistavimas bei veikimas yra iš Dievo, tada šis paramos siekimas neprieštarauja monoteizmui.
Jeigu monoteistas ir Dievą žinantis ūkininkas gaus pagalbą iš tokių elementų, kaip žemė, vanduo, oras ir saulės šviesa jo augalų augimui, tai tikrovėje jis siekia pagalbos ne iš ko kito, o tik iš Dievo, nes tik išimtinai Jis suteikia tiems elementams priemones, jėgą ir gebėjimą auginti.
Tokiu būdu tampa aišku, kad pagalbos siekimas visiškai neprieštarauja vienumo ir monoteizmo dvasiai. Be to, Šventasis Koranas įsako mums siekti pagalbos iš fenomenų (tokių kaip ištvermingumas ir maldos), jis aiškiai sako:
„Ir siek pagalbos per kantrybę ir maldą, ir dažniausiai tai yra sunki užduotis, išskyrus nuolankiuosius.“
Taigi, yra akivaizdu, kad kantrybė ir ištvermė yra darbai, o mums yra liepiama siekti pagalbos iš jų. Tuo tarpu, toks pagalbos siekimas nėra prieštaraujantis apsiribojimui Dievo pagalba posme:
„... ir iš Tavęs mes siekiame pagalbos.“
14 klausimas
Ar šaukimasis kitų reiškia jų garbinimą ar tai vertinama kaip politeizmas?
Tiesa sakant, tokį klausimą įtakoja kai kurie Korano posmai, kurie aiškiai įsako mums nesišaukti ko kito nei Dievas:
„Ir tai, kas mečetėje, yra Allah‘o, todėl nesišauk nieko kito šalia Allah.“
„Ir nesišauk nieko šalia Allah, kas negali nei padėti tau, nei pakenkti.“
Naudojant aukščiau paminėtas eilutes, kai kurie mano, kad dievobaimingųjų Allah tarnų ir kitų šaukimasis po jų mirties, yra kaip jų garbinimas ir todėl politeizmas.
Atsakymas
Stengiantis atsakyti į šį klausimą yra tinkama paaiškinti frazių „maldavimas“ ir „garbinimas“ reikšmes.
Nėra abejonių, kad žodis „dua - maldavimas“ reiškia šaukimąsi (prašymą), o „IBadaat - garbinimas“ reiškia pamaldumą ir nuolankumą Dievui ir šios dvi frazės niekada negali būti laikomos sinonimais, t.y. mes negalime sakyti, kad kiekvienas šaukimąsis ir prašymas yra garbinimas ir atvirkščiai, nes:
Pirmiausia, Šventajame Korane žodis „šauktis“ yra naudojamas tais atvejais, kurie tikrai nereiškia „garbinti“, pavyzdžiui:
„Jis pasakė: ‚O mano Viešpatie! Tikrai aš šaukiau savo žmones naktį ir dieną!“
Atsižvelgdami į šį ajatą, ar mes galime manyti, kad Pranašas Nojus (a.s.) garbino savo žmones dieną ir naktį?!
Taigi, mes negalime daryti išvados, kad šaukimąsis ir garbinimas yra sinonimai, nes galiausiai tai reikštų, kad jei kažkas šaukėsi Šventojo Pranašo (s.a.w.) arba dievobaimingo asmens pagalbos, tai jis jį garbino, nes šaukimąsis yra bendresnis žodis nei garbinimas.
Antra, tai kas turima omenyje visuose šiuose posmuose sakant „šauktis“, tai nėra bet koks šaukimąsis, greičiau jau ypatingas kvietimas, kurį gali lydėti garbinimas, nes visi šie posmai kalba apie stabmeldžius, kurie garbino savo stabus ir laikė juos savo mažaisiais dievais.
Neginčijamai, stabmeldžių paklusnumas ir jų maldavimai bei pagalbos siekimas iš jų stabų buvo todėl, kad jie jiems priskyrė užtarimo ir atleidimo galias, o taip pat dėl to, kad jie manė, kad jie yra nepriklausomi abiejų pasaulių reikaluose.
Taigi yra akivaizdu, kad tokiomis sąlygomis bet kokia „šaukimosi“ ir tų būtybių prašymo rūšis yra jų garbinimas. Akivaizdžiausias tokio šaukimosi liudijimas yra tai, kad jis lydimas jų dieviškumo ir viešpatavimo tikėjimo, sekančioje eilutėje yra aiškiai sakoma:
„taigi jų dievai, kurių jie šaukėsi šalia Allah, nesuteikė jiems naudos...“
Taigi, šios eilutës neturi ryšio su mūsų tema, kuri yra vieno vergo prašymas kitam nelaikant jo Dievu ar Viešpačiu, kuris turi visišką šio pasaulio ir pomirtinio valdymo reikalų pasirinkimą. Tačiau, jis yra laikomas mylimu Allah vergu, kurį Jis pasirinko ir suteikė jam vadovavimą ir imamatą, ir pranašavimo pareigas; ir tokie yra asmenys, kuriems buvo pažadėta, kad jų maldos už Dievo tarnus bus priimtos.
Šventasis Koranas sako:
„ir atėjo jie, kai buvo neteisingi patys sau, pas tave ir paprašė Allah atleidimo ir Apaštalas (taip pat) paprašė atleidimo jiems, jie pamatė, kad Allah yra Atleidžiantis, Gailestingas.“
Trečia, prieš tai minėti posmai yra aiškus įrodymas to, kas turėta omenyje sakant „šaukimąsis“, t.y. ne visų rūšių prašymas ir pagalbos siekimas. Šaukimąsis gali būti laikomas garbinimu, kaip sekančiame posme, bet turi būti pastebėta, kad iš karto po žodžio „šaukimąsis“ paminėjimo, ta pati reikšmė yra minima frazėje „garbinimas“:
„Ir jūsų Viešpats sako: šaukitės manęs, Aš atsakysiu jums; tikrai, tie, kurie per daug didžiuojasi garbinti Mane, gretai pažeminti įeis į pragarą.“
Šio posmo pradžioje yra panaudota frazė „odu‘ni – šaukis manęs“, o po to frazė „IBadaat – garbinimas“, kas parodo, kad šiuo atveju šaukimąsis reiškia ypatingą pageidavimą ir pagalbos siekimą.
Rezultatas:
Šiuose trijuose pateiktuose dalykuose galima padaryti išvadą, kad pagrindinis Korano tikslas šiose eilutėse yra užkirsti kelią stabmeldžių maldavimams, kurie savo stabus laiko Dievo partneriais ir užtarimo valdytojais.
Todėl, bet kokios kitos rūšies nuolankumas, nusižeminimas, pagalbos siekimas ar užtarimo siekimas yra uždraustas, nes jie tikėjo, kad tai yra jų mažieji dievai, kurie perėmė Dievo darbus. Dar daugiau, tie stablmeldžiai tikėjo, kad Dievas dalį šio pasaulio ir pomirtinio darbų pavedė jiems. Taigi, tai kas iš tikrųjų norima pasakyti šiomis eilutėmis ir kas sukėlė nesutarimus yra tai, kad siekimas pagalbos iš tyros sielos, kuri pagal maldaujantįjį, yra tikras Allah vergas, kuris ne tik visada pakluso Allah įsakymams, bet ir taip pat mylimas ir brangus Jam, gali būti laikoma priimtinu.
Kai Koranas sako:
„Ir mečetės yra Allah‘o, todėl nesišauk nieko šalia Allah‘o“.
Tai yra kalbama apie neišmanėlius arabų pagonis, kurie garbino savo stabus, angelus, džinus ir kitus dalykus bei maldavo jų. Taigi, ši ir kitos eilutės, panašios į šią, iš tikrųjų kalba apie kitų šaukimąsi šalia Dievo ar dalykų lydinčių Dievą. Yra neabejotina, kad kreipimasis su prašymu į šias būtybes ir atsidavimas šiems klaidingiems tikėjimams yra tikras jų garbinimas. Čia kylantis klausimas yra tai, kokį ryšį šios eilutės turi su tais maldaujančiaisiais Allah pasirinktojo tarno, nepriskiriant jam mintyse dieviškų pareigų ar dieviškumo, bet greičiau, tiesiog padarant jį užtarėju, nes jis yra mylimas ir kompetentingas Allah‘o vergas.
Kai kas gali įsivaizduoti, kad prašymas kažko tų Allah pasirinktųjų tarnų yra leidžiamas tik kol jie yra gyvi, o po jų mirties tai yra anuliuojama ir veda į politeizmą.
Atsakydami į tai, mes sakome:
Pirmiausia, mes siekiame pagalbos tik tų apvalytųjų sielų, Dievo pamaldžiųjų vergų, tokių kaip Pranašai ir Imamai, kurie pasak Korano yra vis dar gyvi ir išlaikomi! Jie tęsia savo gyvenimą „Barzakh“-e (pasaulyje tarp šio gyvenimo ir pomirtinio). Mes paprastai prašome jų užtarimo už mus šalia jų šventų kapų, kad pasiektumėme ryšį su jų pašventintomis dvasiomis. Tos šventovės taip pat yra vertinamos kaip vietos, kuriose maldos yra sparčiai priimamos.
Antra, jų gyvenimas ir mirtis negali būti politeizmo ar unifikacijos vertinimo matas, kadangi mūsų diskusija yra grindžiama greičiau politeizmo ir monoteizmo pagrindu, nei tų maldų nauda ir nanaudingumu, žinoma, šis dalykas kviečia ilgai diskusijai.
15 klausimas
Kas yra Badaa' ir kodėl šiitai tuo tiki?
Atsakymas
Arabiškas žodis „Badaa“ reiškia „pasirodymas ir atskleidimas“ ir šiitų mokslininkų terminologijoje jis yra naudojamas apibūdinti žmogaus natūralios likimo eigos pasikeitimui dėl jo gero elgesio. „Badaa“ disciplina pristato vieną iš didžių šiitų mokyklos mokymų, kuri kyla iš apreiškimo logikos ir intelektualinio tyrinėjimo.
Pagal Korano požiūrį, žmogus nėra visada bejėgis savo likimo atžvilgiu, greičiau jau, sugrįždamas į Tiesos kelią ir praktikuodamas gerą moralinę elgseną, jis gali pakeisti savo gyvenimo krypties pabaigą.
Todėl Šventasis Koranas pateikia šią tiesą visa apimančio ir patvaraus principo forma:
„... Tikrai, Allah nepakeičia žmonių padėties, kol jie patys nepakeičia savo padėties.“
Taip pat kitu atveju jis sako:
„Ir jeigu miesto žmonės būtų tikėję ir saugojąsi (nuo blogio), Mes tikrai būtume atvėrę jiems palaiminimą iš dangaus ir žemės...“
Kas liečia Pranašo Jonos (a.s.) gyvenimo likimo pasikeitimą, Koranas sako:
„Bet jei nebutų buvę taip, kad jis buvo vienas iš tų, kurie garbino (Mus), jis tikrai būtų likęs žuvies pilve iki dienos, kol jie bus prikelti.“
Iš šio posmo galima suprasti, kad Pranašui Jonai buvo lemta likti tame įkalinime, bet dėl jo gero elgesio (t.y. Allah garbinimo), jo lemtis buvo pakeista ir vietoj to jis išsigelbėjo.
Islamo hadisai taip pat priima šį principą. Šventasis Pranašas (s.a.w.) apie tai pasakė:
„Žmogaus išlaikymas (pragyvenimas) yra sumažinamas dėl jo užsispyrimo bei nuodėmingumo ir niekaip negalima pakeisti šio potvarkio, kaip tik per maldavimus, ir niekas kitas neprailgina gyvenimo trukmės, kaip tik geranoriškumas (dosnumas).“
Ryšium su aukščiau paminėtu hadisu ir tais, kurie į jį panašūs, yra gana akivaizdu, kad kai žmogus nepaklūsta Viešpačiui ir daro nuodėmes, jis yra nubaudžiamas atimant išlaikymą, bet jeigu jis parodo gerą elgesį ir paprašo atleidimo melsdamąsis, jis galės pakeisti savo likimo kryptį pratęsdamas savo gyvenimo trukmę ir pasiekti palankumo.
Rezultatas:
Pagal Korano posmus ir šventąsias tradicijas (hadisus), žmogus gali įgyti tam tikrą likimą dėl savo kasdieninio elgesio, natūralių priežasčių ir padarinių, ir normalaus jo veiksmų atoveikio. Jį taip pat gali tiesiogiai įspėti ypatingi ir pasirinkti Dievo tarnai, tokie kaip Pranašas ar Imamai, kurie gali jį perspėti dėl blogos lemties, jeigu jis tęs tokį elgesį. Jeigu jis atkreips dėmesį ir perspėjimą ir pakeis savo gyvenimo būdą, pradės elgtis gerai, tai, savo ruožtu, gali pakeisti savo likimą.
Kas žinoma kaip „Badaa“ šiitų mokslininkų terminologijoje, yra tai, kas iškyla remiantis apreiškimo logika, Pranašo tradicijomis (hadisais), sveiku protu ir sudėtingais tyrinėjimais.
Verta paminėti, kad šis išsireiškimas nėra skirtas tik šiitams, bet taip pat jis nuolat matomas ahl-sunnah raštuose ir Šventojo Pranašo kalboje. Pavyzdžiui, Pranašas (s.a.w.) naudoja „Badaa“ terminą šiame hadise:
„Tai pasirodė „Badaa“ Visagaliui Viešpačiui nubausti juos (bėdomis).“
Pirmaeilės svarbos dalykas yra paminėti faktą, kad „Badaa“ nereiškia pasikeitimo ar perplanavimo amžinose Dievo žiniose, turint omenyje, kad nuo neatmenamų laikų Dievas puikiai žino įgimtą žmogaus charakterio polinkį ir taip pat veiksnių, pakeičiančių tai, poveikį, taigi ir įtakojančių „Badaa“. Pats Dievas Šventajame Korane apie tai paminėjo:
„Dievas nustato ir panaikina viską, ką tik Jis nori ir su Juo yra Knygos pagrindas.“
Taigi, Aukščiausiasis Dievas, minėdamas žodį „Badaa“, iš tikrųjų atskleidžia tikrovę, kuri Jam buvo žinoma amžinybes. Todėl Imamas Sadiq (a.s.) sako:
„Niekada „Badaa“ Dievui neįvyko kitaip, kaip tik Jam žinant apie tai nuo amžinybių.“
„Badaa“ filosofija:
Tai yra neabejotinas faktas, kad jeigu asmuo mato savo lemties pasikeitimo galimybę, jis pasistengs pagerinti savo ateitį, turėdamas didesnį stimulą moralinei kovai ir darbo krūviui stengiantis pagerinti savo ateities gyvenimą.
Taigi, kitais žodžiais, tai yra, kai dėl atgailos ir užtarimo, žmogus yra išgelbėjamas iš nusivylimo (liūdesio). „Badaa“ tikrovė taip pat padaro jį gyvu šviesesnės ateities gavimui mainais į jo pastangas. Tai priklauso nuo jo požiūrio, kad žmogus žino, kad jis gali pakeisti savo likimą ir būti geresniu pagal Dievo įsaką.
16 klausimas
Ar šiitai tiki, kad Koranas buvo iškraipytas?
Atsakymas
Šiitų mokslininkams yra aiškiai žinoma, kad Šventojo Korano nepalietė jokie pakeitimai. Ir Šventasis Koranas, kuris šiandien yra mūsų rankose, yra ta pati šventoji Knyga, kuri buvo apreikšta Šventajam Pranašui (s.a.w.), ir prie jo posmų niekas nebuvo nei pridėta, nei atimta. Tam, kad įrodytume tai, pateiksime kelis aiškius šio dalyko įrodymus:
1. Pasaulių Viešpats garantavo musulmonų šventosios Knygos apsaugą sakydamas:
„Tikrai, Mes apreiškėme jums priminimą ir Mes tikrai būtime jo sergėtojai.“
Taigi, tampa gana akivaizdu, kad viso pasaulio šiitai ypatingai gerbia šį šventą posmą ir tvirtai tiki ta žinia, kad Dievas saugo Savo Knygą, nes tai yra jų minčių ir elgesio reziumė dėl bet kokios jų gyvenimo aplinkybės.
2. Didysis šiitų lyderis: Ali (a.s.), kuris visada būdavo garbingojo Pranašo (s.a.w.) draugijoje ir tų, kurie užrašė atsiųstus jam apreiškimus, įvairiais atvejais primindavo žmonėms šį nekintamą Allah‘o tekstą. Keli iš jo pasakymų:
„Žinokite, kad šis Koranas yra priminimas, kuris niekada nesuklaidina, ir yra vadovas, kuris niekada nenukrypsta nuo tiesos.“
„Allah – Šlovė Jam – niekada neperspėjo žmonių su kažkuo taip, kaip Jis padarė su Šventuoju Koranu, tai yra tvirta Dievo virvė (ryšys) ir aiški priemonė.“
„Tada Jis apreiškė jam Knygą, kuri yra niekada nesumažėjanti šviesa, žibintas, kuris niekada neužgęsta, kelias, kuris niekada nepaklaidina tų, kurie juo eina, ir tiesos nuo melo atskyrimo kriterijus, kurioje išdėstyti įrodymai niekada nesusilpnėja.“
Šio didžio šiitų vadovo žymios kalbos yra aiškus įrodymas, kad Šventasis Koranas yra kaip ryškus žibintas, kuris nušviečia savo sekėjų kelią jis liks nepaliestas ir be jokių pakeitimų, kurie kada nors galėtų įtakoti tos šviesos užgesimą, ir netgi sutrukdys žmonėms bandyti jų velniškais būdais pakeisti jį.
3. Visi šiitų mokslininkai sutinka, kad garbingasis Pranašas (s.a.w.) pasakė:
„Aš palieku jūsų tarpe du svarius ir brangius dalykus, vienas iš jų yra Allah Knyga (Koranas) ir kitas yra mano šeima, kol jūs tvirtai jų laikysitės, jūs niekada nepaklysite.“
Šis hadisas yra plačiai paskleistas tiek sunnitų, tiek ir šiitų mokslininkų. Dievo Knyga (Koranas) niekada nepatirs jokių pakeitimų, nes jeigu Koranas būtų iškraipytas, tai tvirtas jo laikymasis nebūtų nei vadovavimosi priemonė, nei pašalintų paklydimą, o tai visiškai neatitinka šio plačiai pasklidusio hadiso.
4. Šiitų Imamų hadisuose, kuriais remiasi mūsų mokslininkai ir teisininkai – yra sakoma, kad Koranas yra vertinimo matas, kuris padeda atskirti tiesą nuo melo ir sąlygoja teisingo bei neteisingo atskyrimą, taip kad kiekviena perduota kalba ar net hadisas turi būti palygintas su Koranu, jeigu tai atitinka Korano posmus, tik tada tai yra teisinga, kitu atveju tai yra paskelbiama netikru ir atmetama.
Yra daugybė su tuo susijusių hadisų cituojama šiitų jurisprudencijos knygose, pateiksime vieną iš jų:
Imamas Sadiq (a.s.) pasakė:
„Bet kokia kalba, kuri neatitinka Šventojo Korano, yra bevertė.“
Iš šių hadisų yra akivaizdu, kad Korano kelyje negali būti jokių perdirbimų ir pakeitimų, todėl ši Šventoji Knyga amžinai liks tiesos nuo netiesos atskyrimo kriterijumi.
5. Didieji šiitų mokslininkai, kurie visada buvo Islamo ir Šiah kultūros pradininkais, pripažįsta šią tikrovę, kad Šventasis Koranas niekada nebus pakeistas. Nors visų jų išvardinimas sunki užduotis, vis dėlto pateiksime kelis iš jų kaip pavyzdžius:
a. Abu-Džaffer Muhammed bin Ali bin Hussein Babawaih Qummi, žinomas kaip ‘Saduq’ (mirė 381 hidžros metais) pasakė:
“Mūsų tikėjimas
b. Seyyid Murtaza Ali bin Hussein Musawi Alawi, žinomas kaip ‘Alam al-Huda’ (mirė 436 hidžros metais) yra pasakęs:
“Pranašo (s.a.w.) kompanionų grupė, jų tarpe Abdulla bin Masudas, Ubay bin Ka’abas, keletą kartų Šventojo Pranašo akivaizdoje perskaitė Koraną nuo pradžios iki galo. Tai aiškiai liudija, kad Koranas buvo surinktas ir sudarytas jo nesugadintoje formoje be jokio sumažinimo ar išsimėtymo.
c. Abu-Džaffer Muhammed bin Hasan Tusi, žinomas kaip ‘Šeikh Al-Taefah’ (mirė 460 hidžros metais) pasakė:
“Kas liečia Šventojo Korano padidinimą ar sumažinimą, tai šis dalykas yra gana aiškus ir nesukelia prieštaravimų musulmonų tarpe, kurie sutaria
d. Abu Ali Tabarsi, ‘Madžma Al-Bayan’ autorius (Šventojo Korano interpretacija), pasakė:
“Mintys
e. Ali Ibn Tawus Hilli, žinomas kaip ‘Seyyid Tawus’ (mirė 664 hidžros metais), sakė: “Šiitų nuomonė yra tokia, kad negali būti jokių Šventojo Korano pakeitimų.”
f. Šaikh Zainul-Dyn Amil (mirė 877 hidžros metais) posmo komentaruose:
“Tikrai, Mes apreiškėme jums priminimą ir Mes tikrai būtime jo sergėtojai.“
paaiškina, kad:
t.y. Mes saugosime šios Šventos Knygos tekstą nuo bet kokių pakeitimų, pridėjimų ar perdirbimų.
6. Qazi Seyyid Nur Al-Dyn Tustari, knygos ‘Ehqaq Al-Haq’ autorius (mirė 1019 hidžros metais), pasakė:
“Neteisingi kaltinimai imami šiitų adresu, kad jie tiki Šventojo Korano pakeitimu, tėra tik šmeižikiški prasimanymai, šiitai netiki tuo pakeitimu, išskyrus mažą grupelę, kuriuos patys šiitai ignoruoja
7. Muhammed bin Hussein, žinomas kaip ‘Baha Al-dyn Amili’ (mirė 1030 hidžros metais), pasakė:
„Tiksliausiai žinomas dalykas yra tai, kad didysis Koranas yra visiškai apsaugotas nuo bet kokio pridėjimo ar išbraukimo, o tos kalbos, kurios yra neteisingai platinamos, kad tikinčiųjų vadovo (Ali (a.s.)) vardas buvo neįtrauktas (išimtas iš jo) į Šventąjį Koraną ir dėl to mūsų mokslininkai jo nepriima, yra absoliuti nesąmonė! Taigi, kas nori imtis nuodugnių istorijos ir hadisų bei jų perdavėjų grandinės dėl jų tikrumo, taip pat ir tūkstančių Pranašo kompanionų pasakojimų tyrinėjimų, išsiaiškins, kad Koranas tikrai yra nuolatinis ir niekada nesikeičiantis; ir visi Šventojo Korano posmai buvo surinkti Šventojo Pranašo gyvenimo metu.“
8. Faiz Kašani, knygos ‘Al-Wafi’ autorius (mirė 1091 hidžros metais), paaiškina posmą:
„Tikrai, Mes apreiškėme jums priminimą ir Mes tikrai būtime jo sergėtojai.“
Šis pareiškimas jau įrodo faktą, kad Koranas niekada negali būti pakeistas. Jis sako, kad:
„Dabar (perskaičius šį posmą) kaip perdirbimas ir pakeitimas gali paveikti Koraną? Be to, tradicijos apie pakeitimą pačios savaime prieštarauja Dievo Knygai, taigi, tokias tradicijas mes turime laikyti neturinčiomis pagrindo!“
9. Šeikh Hur Amili (mirė 1104 hidžros metais) pasakė:
„Tas, kuris specializuojasi istorijos ir hadisų tyrinėjimo srityje, aiškiai supras faktą, kad Šventasis Koranas, pagal plačiausius tūkstančių kompanionų pasakojimus, yra nekintamas ir pastovus; ir jis buvo surinktas bei išdėstytas Šventojo Pranašo laikotarpiu.“
10. Didis tyrinėtojas ‘Kašif Al-Gheta’ jo žymioje knygoje ‘Kašf Al-Gheta’, sako:
„Neginčijama. Koranas, šventos Dievo apsaugos dėka, liko saugus nuo bet kokio sumažinimo (ir pakeitimo), kaip pats Koranas teigia apie tai ir didūs mokslininkai amžių bėgyje tai liudija, taigi, tik kelių žmonių nesutikimas su tuo nėra vertas dėmesio.“
11. Islamo revoliucijos lyderis, jo šviesybė Ayatullah Al-Uzama Imam Khomeini (lai jo dvasia būna palaiminta), taip pat kai ką apie tai pasakė, ką mes paminėsime kaip dar vieną iš mūsų aiškių įrodymų:
„Kas nuoširdžiai ir iš visos širdies dirba stengdamasis padaryti žinomu tai, kad Koranas liks nesugadintas, studijuoja jį, norėdamas pagerinti save, deklamuoja jį, manydamas, kad gali gauti tikrąją jo žinių šviesą ir paliudys ‚Korano pakeitimo‘ minties nepagrįstumą, ir manys, kad neįmanoma tikėti tais silpnais minėtais perdavimais, taigi mes negalime jų naudoti argumentacijai. Tie posmai yra nenustatyti ir atskleidžia klastojimo požymius; arba perdavimai su jų turiniu yra mažai kam suprantama Korano interpretacija. Visa tai reikalauja atskiros knygos to detaliam paaiškinimui, mes turėtume paaiškinti Šventojo Korano istoriją ir visų pavyzdžių, kurie pasirodė šalia, ir galiausiai paaiškėtų, kad Šventasis Koranas yra ta pati dieviška Knyga, kurią mes dabar turime savo rankose, nepakeistą ir neperdirbtą. Korano skaitovų nuomonių skirtumai yra kažkas tokio, kas neturi jokio ryšio su tuo, ką iš tikrųjų apreiškė dorasis arkangelas Gabrielius tyros sielos garbingąjam Pranašui.“
Rezultatas:
Visi musulmonai, nesvarbu sunnitai ar šiitai, kad ši dieviška Knyga yra tiksliai tas pats Koranas, kuris buvo apreikštas Šventajam Pranašui (s.a.w.), ir yra apsaugotas nuo bet kokių perdirbimų, pakeitimų, pridėjimų ar atėmimų.
Taigi, šio šiitams mesto melagingo kaltinimo nepagrįstumas yra nustatytas; ir jeigu silpnos perdavėjų grandinės pasakojimai yra šių kaltinimų priežastis, tai šis perdavimas neapsiriboja keliais asmenimis iš šiitų tarpo, bet taip pat liečia ir Ahl sunnah aiškintojų (interpretatorių) grupę, kurie taip pat, kaip yra žinoma, yra perdavę šiuos silpnus pasakojimus ir mes paminėsime kelis pavyzdžius:
1. Abu Abdallah Muhammed bin Ahmad Ansari Kurtubi jo Šventojo Korano komentare perduoda iš Abu Bakr Ansari, šis iš Uba’y bin Ka’ab, kad ‘Ahzab’ skyrius (septyniasdešimt trys posmai), Šventojo Pranašo metu buvo tokia didelė sura kaip ‘Baqara’ (286 posmai); ir posmas ‘Radžm-užmėtymas akmenimis iki mirties’ taip pat egzistavo šioje suroje (Šiuo metu suroje Ahzab nėra tokio posmo).
Taip pat toje pačioje knygoje yra perduodama iš Aišos:
„Surą Ahzab sudarė du šimtai posmų Šventojo Pranašo laikotarpiu, po šios knygos parašymo, aš negalėjau rasti daugiau, nei yra dabar.“
2. ‚Al-Elan‘ knygos autorius pasakoja, kad 'Uba‘y‘ Korane buvo šimtas šešiolika skyrių, nes jame buvo dar du skyriai: „Hafd“ ir „Khal-a“.
Nors ir yra neabejotinas faktas, kad Šventasis Koranas turi šimtą keturioliką skyrių ir šioje Šventoje Dievo Knygoje nėra nei ženklo surų „Hafd“ ir „Khal-a“.
3. Hibat-Allah bin Salamah, knygoje ‘Al-Nasikh wal Mansukh’, perduoda iš Anas bin Maliko, kad jis pasakė:
„Pranašo metu mes deklamuodavome surą, kuri buvo lygi tai, kuri vadinasi „Tawba“, ir aš įsiminiau tik vieną jos posmą:
„Jeigu vienas iš Adomo dviejų valli iš aukso, jis būtų norėjęs trečio, ir jeigu jis turėtų tris, jis norėtų ketvirto, ir niekas kitas neužpildo Ibn-Adam‘o vidaus, kaip tik smėlis, ir Dievas priima atgailą to, kuris atgailavo.“
Nors mes žinome, kad toks posmas negali įeiti į Šventąjį Koraną ir iš esmės neatitinka Korano stiliaus bei iškalbos.
4. Džalal Al-Dyn Al-Soyuti ‘Al-dor Al-Manthur’ komentaruose perduoda iš Umar bin Khattabo, kad sura ‘Ahzab’ turėjo tiek pat posmų kaip ir ‘Baqara’ ir jos sudėtyje buvo posmas ‘Radžm-užmėtymas akmenimis’.
Taigi, grupelė iš sunnitų ir šiitų tarpo perdavė silpną pasakojimą apie ‚Korano pakeitimo atsitikimą‘. Tuos papildomus posmus atmeta beveik visi musulmonai ir sunnitai, ir šiitai. Be to, Korano posmai, autentiški pasakojimai, tūkstančių Pranašo kompanionų ir viso pasaulio musulmonų susiderinimas yra grindžiamas neturėjimu jokių Šventosios Knygos – Korano – iškraipymų, pakeitimų, pridėjimų ar atėmimų.
17 klausimas
Kokia yra šiitų nuomonė dėl kompanionų?
Atsakymas
Šiitų nuomone, tie, kurie turėjo garbės sutikti ir lydėti garbingąjį Pranašą (s.a.w.), yra dalinami į kelias grupes, prieš paaiškinant tai, yra tinkama apskritai apibrėžti žodį „Kompanionas“.
Yra skirtingi apibūdinimai kiekvienam kompanionui ir mes nurodysime keletą iš jų:
1. Sayd bin Mosayeb sako:
„Pranašo kompanionu gali būti laikomas tas, kuris gyveno susitikdamas jį du metus arba kovojo kartu su juo viename ar dviejuose jo mūšiuose.“
2. Waqidi pasakė:
„Mokslininkai tiki, kad jei kas nors matė Pranašą ir priėmė Islamą, mąstė apie religiją ir buvo patenkintas ja kaip savo tikėjimu, tai jis yra laikomas Pranašo kompanionu, net jei tai buvo tik viena valanda arba viena diena.“
3. Muhammed bin Ismael Bukhari paminėjo:
„Bet kuris iš musulmonų, kuris lydėjo Šventąjį Pranašą ar tik matė jį, yra vienas iš jo kompanionų.“
4. Ahmad bin Hanbal pasakė:
„Kiekvienas, kuris lydėjo Pranašą vieną mėnesį, vieną dieną, vieną valandą ar tik matė Šventąjį Pranašą vieną kartą, yra laikomas jo kompanionu.“
Ahl Sunnah mokslininkų tarpe, ‘Adalat Al-Sahabah – kompanionų patvirtinimas, yra pripažintas kaip vienas iš jų tvirtų principų taip, kad kiekvienas, kuris tik lydėjo Pranašą, yra laikomas “objektyvia (nešališka)” asmenybe.
Dabar apžvelkime, ką apie šią sąvoką sako Koranas, ryšium su šiitų nuomone, kurie tai išveda iš apreiškimo logikos.
Istorija aprašo daugiau nei dvylikos tūkstančių asmenų, kaip Šventojo Pranašo (s.a.w.) kompanionų, vardus ir charakteristikas, iš kurių įvairūs asmenys vis dar gyvuoja. Yra neabejojama, kad tie, kurie buvo Šventojo Pranašo kompanionais, buvo laikomi didžiai privilegijuotais ir labai gerbiami, ir musulmonai visais atžvilgiais visada žiūrėjo į juos su pagarba, todėl kad jie buvo Islamo religijos pionieriai, kurie pirmąjį kartą iškėlė Islamo religijos galios ir orumo vėliavą.
Šventasis Koranas taip pat giria tuos pionierius ir sako apie juos:
“… Tie, kurie išlaidžia (naudoja) Dievo reikalams ir kovoja iki pergalės, turės aukštesnę padėtį, nei tie, kurie išleidžia Dievo reikalams ir kovoja po pergalės…”
Tuo tarpu, žmogus turi būti pakankamai nešališkas, kad pripažintų faktą, kad visi Pranašo (s.a.w.) kompanionai nebuvo alchemija, kad galėtų pakeisti žmogaus esmę, laiduoti už juos iki jų gyvenimo pabaigos ir patekti tarp dorųjų ir teisingųjų.
Kompanionai pagal Šventąjį Koraną:
Pagal apreiškimo logiką, žmonės, kurie gavo ypatingą garbę sutikti Pranašą ir lydėti jį, gali būti dalijami į dvi grupes:
Pirmoji grupė:
Tai yra tie, kuriuos liaupsina amžinieji Korano posmai, minėdami juos kaip Islamo galios ir prestižo tvirtovės įkūrėjus. Toliau paminėsime kelis dieviškosios Knygos posmus apie šią kompanionų grupę:
1. Pirmieji pionieriai:
“Ir (kas dėl) pirmųjų, pirmieji iš Muhadžirų ir Ansarų, ir tie, kurie sekė juos gerume, Allah yra labai patenkintas jais ir Jis paruošė jiems sodus, kuriuose upės teka, likti juose amžinai; tai yra didžiulis pasiekimas.”
2. Tie, kurie prisiekė ištikimybę po medžiu:
“Žinoma, Allah buvo labai patenkintas tikinčiaisiais, kai jie prisiekė tau ištikimybę po medžiu, ir Jis žinojo, kas buvo jų širdyse, taigi Jis pasiuntė jiems ramybę ir apdovanojo juos artima pergale.”
3. Persikėlėliai:
“Tai yra vargšams, kurie bėgo gelbėdamiesi, kurie buvo išvaryti iš jų namų ir valdų, siekdami Allah malonės ir Jo pasitenkinimo, ir pagelbėdami Allah ir Jo Apaštalui; tie yra teisingieji.”
4. Pergalės kompanionai:
“Muhammedas yra Allah Apaštalas ir tie su juo yra tvirti savo širdyse prieš netikinčiuosius, užjaučiantys vieni kitiems, siekiantys Allah malonės ir Jo pasitenkinimo; ant jų kaktų yra žymės, atsiradusios
Antroji grupė:
Kita grupė žmonių, kurie taip pat buvo Pranašo kompanionai, buvo tie, kurie buvo dviveidžiai veidmainiai ir piktaširdžiai apgavikai. Šventasis Koranas aiškiai parodo jų tikrumą ir įspėjo Pranašą apie jų buvimą. Pateiksime kelis posmus, kuriuose kalbama apie tuos vadinamus kompanionus:
Pavyzdžiai:
1. Atpažinti veidmainiai:
“Kai veidmainiai ateina pas tave, jie sako: Mes liudijame, kad tu tikrai esi Allah Apaštalas; ir Allah žino, kad tu tikrai esi Jo Apaštalas, ir Allah liudija, kad veidmainiai tikrai yra melagiai.”
2. Neatpažinti veidmainiai:
“Ir tarp tų dykumos gyventojų, kurie yra aplink tave, yra veidmainių, ir tarp Medinos žmonių (taip pat); jie yra atkaklūs veidmainiavime; tikrai tu nežinai apie juos; ir Mes žinome juos…”
3. Piktaširdžiai:
“Ir kai veidmainiai ir tie, kurių širdyse yra liga, pradėjo sakyti: Allah ir Jo Apaštalas nepažadėjo mums pergalės, bet tik apgaulę.”
4. Nuodėmingieji:
“Ir kiti išpažino jų klaidas, jie sumaišė (suliejo į vieną)
Šalia šių šventųjų posmų yra daugybė hadisų, perduotų iš Šventojo Pranašo, su priekaištu kai kuriems jo kompanionams, pavyzdžiui paminėsime du iš jų:
1. Abu Hazim perdavė iš Sahl bin Sa’ad, kad garbingasis Pranašas (s.a.w.) pasakė:
“Aš pasiųsiu jus į ‘Kawthar’ (dangaus telkinį), kuris pateks ten, tikrai atsigers ir kuris atsigers, niekada vėl nebejaus troškulio, kai kai kurios grupės ateis pas mane (apie kurias aš žinau) ir jie žino mane, tada mes būsime atskirti (atitolinti) nuo kitų.”
Abu Hazimas taip pat pasakė, kad kai jis paminėjo šį hadisą, Nomanas bin Abi Ayašas girdėjo jį ir paklausė jo, ar jis girdėjo, kad Sahl būtų tai pasakojęs tuo pačiu būdu, ar ne. Abu Hazim atsakė:
“Taip,” pridurdamas, kad “Aš buvau liudininkas, kad Abu Sayd al-Khidri taip pat pridėjo šiuos žodžius, kad Pranašas pasakė:
“Jie yra iš manęs ir bus pasakyta, kad tu nežinosi, ką jie padarė po tavęs ir tada aš pasakysiu: Lai Allah malonė nepasiekia tų, kurie iškraipė religijos nurodymus po manęs.”
“Aš žinau juos ir jie žino mane” ir taip pat “pakeitė po manęs”
tai gali būti aiškiai suprantama, kad kalbama apie Pranašo kompanionus, kurie buvo su juo tam tikrą laikotarpį (šį pasakojimą taip pat cituoja Bukhari ir Muslim).
2. Bukhari ir Muslim perduoda iš Pranašo, kad:
“Teismo Dieną, mano kompanionų grupė – ar mano tautos – ateis prie manęs, bet jiems nebus leista prieiti prie ‘Kawthar’ šaltinio,
tada aš pasakysiu,
“O Dieve, jie yra mano kompanionai,”
Jis atsakys,
“Dabar tu žinai, ką jie padarė po tavęs, jie grįžo į savo ankstesnę būseną (neišmanymo laiką).”
Rezultatas:
Atsižvelgiant į Korano posmus ir Pranašo tradicijas, galima pastebėti, kad ne visi asmenys ir kompanionai, kurie lydėjo Pranašą, buvo tos pačios padėties. Tačiau jų dalis tikrai buvo nuoširdūs ir geri musulmonai, kurie negailėjo pastangų Islamo visuomenės gerinimui, tuo tarpu kita grupė visada buvo dviveidžiai savo veiksmuose ir buvo piktaširdžiai veidmainiai.
Taigi, šiitų požiūris
18 klausimas
Ką reiškia laikina santuoka (Muta’a) ir kodėl šiitai tiki, kad ji leistina?
Atsakymas
Santuoka yra sutartis tarp vyro ir žmonos; kartais ši sąjunga yra sudaroma turint omenyje, kad ji bus nuolatinė (ilgalaikė), be jokių santuokos sutartyje pažymėtų limitų ar ribų, o kitais atvejais iš esmės yra sudaroma ta pati sąjunga, tik ji galioja tam tikrą laiko tarpą, yra tiksliai apibrėžtos trukmės. Abi šios santuokos rūšys yra laikomos legaliomis ir tarp jų tėra vienas skirtumas, kad viena iš jų laikina, o kita nuolatinė.
Šios sąlygos yra išlaikomos laikinoje santuokoje taip pat, kaip ir nuolatinėje:
1. Vyras ir moteris neturi būti artimi giminaičiai, kad jie legaliai galėtų tuoktis, šalia kitų teisinių formalumų, kitu atveju santuokos sutartis gali būti anuliuota.
2. Dovana nuotakai turi būti priimtina abiems pusėms.
3. Santuokos periodas turi būti tiksliai apibrėžtas.
4. Teisinė sutartis turi būti įforminta.
5. Šioje santuokoje gimęs vaikas yra jų teisėtas vaikas ir turi būti pavadintas tėvų vardais.
6. Vaiką išlaiko jo tėvas ir paveldėjimo procedūra taipogi jam yra galiojanti ir yra gerbiamos jo juridinės teisės.
7. Kai šios santuokos laikas pasibaigia ir yra taip, kad moteris nėra sulaukusi menopauzės, tai ji turi laikytis laukimo periodo 'Eddah' prieš pradėdama kitą santuoką, o taip pat jeigu ji yra nėščia, ji turi susilaikyti nuo kitos santuokos iki gims jos vaikas.
Kitos taisyklės, kurių yra laikomasis nuolatinėje santuokoje, taip pat turi būti gerbiamos ir laikinoje santuokoje. Yra tik vienas skirtumas, kadangi laikina santuoka yra leidžiama įstatymo patenkinti būtinybėms, vyras neturi išlaikyti žmonos ir jeigu žmona santuokos sutartyje nenustato sąlygos, kad ji turės teisę paveldėti vyro turtą, ji negalės paveldėti ateityje. Taigi, yra gana akivaizdu, kad tie du skirtumai nepaveikia pačios santuokos esmės.
Mes visi tikime, kad Islamo religija universali ir apima visus žmonijos poreikius. Taigi, apsvarstykime jauno vyriškio atvejį, kuriam reikia likti svetimoje šalyje norint tęsti studijas, ir kuris dėl ribotų galimybių negali stoti į nuolatinę santuoką, taigi, jis yra trauminėje padėtyje ir jis turi tris galimybes šiuo atveju:
1. Likti vienišam.
2. Pulti į ištvirkavimą.
3. Teisėtai vesti moterį laikinam periodui, aukščiau minėtų laikinos santuokos sutarties sąlygų rėmuose.
Pamąstykime apie šias tris aplinkybes:
Kas liečia pirmąjį atvejį, tai galima pasakyti, kad dažniausiai jis yra nesėkmingas, nes net jeigu žmogus gali iškęsti lytinių santykių nebuvimą, bet tai gali būti kiekvienam gana sunku susilaikyti dėl psichinio sudrumstimo.
Kas dėl antrojo atvejo, to pabaiga yra niekas kitas, kaip tik pražūtis ir nelaimingumas ir pagal Islamą, tai yra laikoma draudžiamu! O laikyti tai leidžiamu iš reikalo yra mąstymo nukrypimas, kai šiuo atveju gali būti geresnis ir tyresnis kelias, kas mus palieka su geriausiu pasirinkimu, tai yra trečiasis kelias.
Taigi, tik trečiasis metodas yra paliktas pasirinkimui, kurį pasiūlo Islamas, ir tai taip pat buvo praktikuojama Pranašo gyvenimo laikotarpiu, bet vėliau dėl to iškilo ginčai ir tai anuliavo to meto kalifas.
Dabar prisiminkime šiuos dalykus:
Tie, kurie bijo stoti į laikiną santuoką laikydami ją nelegalia, turėtų suvokti, kad visi Islamo mokslininkai ir tyrinėtojai pripažįsta kažką, kas yra labai panašu į nuolatinės santuokos sutartį, ir tai yra pora, kuri yra įsitraukusi į nuolatinės santuokos sutartį, jų sutartis galioja net tada, jeigu ji yra ketinimo skirtis pagrindu praėjus mažiau ar daugiau nei vieniems metams.
Yra akivaizdu, kad tokia santuoka iš pažiūros yra nuolatinė, nors realiai ji yra laikina, nes toks besituokiančiųjų ketinimas. Ši nuolatinės santuokos rūšis skiriasi nuo laikinos tuo, kad pastaroji yra apribota kažkokiam laiko tarpui ir tariamai, ir tikrovėje, kai tuo tarpu pirmoji tariamai yra nuolatinė, bet realiai yra laikina.
Taigi, kaip taip gali būti, kad tie, kurie sutinka su tokia nuolatine santuoka, kuri yra plačiai pripažinta mokslininkų, bijo laikinos santuokos galimybės?
Dabar, kai susipažinome su laikinos santuokos esme, pabandykime įrodyti jos teisėtumą:
1. Laikina santuoka buvo legali nuo pat Islamo atsiradimo.
2. Šis religinis įsakas nebuvo panaikintas Dievo Pasiuntinio gyvenimo metu.
Tada, aiškios jos teisėtumo užuominos yra pateiktos Šventojo Korano posmuose:
„... Tada toms, iš kurių jūs gaunate naudą (malonumą), duokite joms jų atlygį (dovaną) kaip sutarta...“
Šis posmas liudija laikinos santuokos teisėtumą, nes:
Pirmiausia, čia yra naudojama frazė ‚nustatymas – naudos ir malonumo gavimas‘, kas akivaizdžiai yra skiriama laikinai santuokai; jeigu tai reikštų nuolatinę santuoką, tada nereikėtų jokių požymių nurodymo.
Antra, frazė ‚udžurahunna‘ yra naudojama tam, kad pavaizduotų ‚atlygio, dovanos‘ reikšmę, kas savaime yra aiškus ‚muta‘ įrodymas, nes nuolatinės santuokos atveju, norint ją įvardyti, yra naudojami tokie žodžiai kaip ‚kraitis‘ ir ‚sadaqa – vedybų dovana‘.
Trečia, tiek sunnitų, tiek šiitų interpretatoriai sutinka, kad aukščiau minėtas posmas buvo apreikštas dėl laikinos santuokos.
Džalal Al-dyn Al-Soyuti savo komentarų knygoje ‘Al-dor Al-Manthur’ perduoda iš Ibn-Džyeero ir Soddi, kad aukščiau minėta eilutė liečia ‘muta’.
Abu-Dža’afer Muhammed bin Džaryr Tabari savo komentaruose perduoda iš Soddi, Mudžahid ir Ibn Abbaso, kad šis posmas kalba apie laikiną santuoką.
Ketvirta, Sahah, Masanyd ir kitų išsamių atpasakojimų knygų autoriai pripažįsta šį faktą pavyzdžiui Muslim bin Hadžadžas savo ‘Sahih-e’ perduoda iš Džabiro bin Abdulla ir Salamah bin Akwa, kurie pasakė: “Mus pasiekė Pranašo žodžiai: Dievo Pasiuntinys davė leidimą ‘mėgautis’, turėdamas omenyje laikiną santuoką.”
Autentiški hadisai šia tema yra nesuskaičiuojami. Vadinasi, principą, kad ‘muta’ buvo leidžiama ankstyvojo Islamo laikotarpiu ir Šventojo Pranašo gyvenimo metu, pripažįsta musulmonų mokslininkai ir interpretatoriai.
Kyla klausimas, ar posmas apie ‘muta-ą’ buvo anuliuotas?
Allah Pasiuntinio laikotarpiu buvo vis pasitaikydavo, kad kas nors abejodavo ‘muta-os’ leistinumu; diskusijos esmė yra šio įsakymo tęstinume arba panaikinime po Pranašo laikotarpio.
Islamo tradicijos ir istorija mini faktą, kad šio dieviško įsako praktika buvo įprasta musulmonų tarpe iki antrojo kalifo laikotarpio, kuris
Muslim bin Hadžadžas savo ‘Sahih-e’ (svarių perdavimų (hadisų) knyga) perduoda, kad Ibn-Abbas ir Ibn-Zubairas nesutarė
Džabiras bin Abdullah pasakė:
“Mes naudojome abi Dievo Pasiuntinio metu, tada Omar uždraudė mums šią praktiką taip, kad mes jos nebeatnaujinome.”
Džalalas Al-dyn Al-Soyuti savo komentaruose perduoda iš Abdul-Razaqo ir Ibn-Džaryro, o jie abu perduoda iš Hakimo, paklausė jo:
“Ar buvo šis posmas apie ‘muta-ą’ panaikintas?”
Jis atsakė:
“Ne.”
Ir Ali (a.s.) yra pasakęs:
“Omaras neturėjo teisės panaikinti ‘muta-os’ praktikavimą, niekas, išskyrus pasigailėtinus, nebūtų svetimavęs (paleistuvavęs).”
Ali bin Muhammed Qushchi taip pat pasakė:
“Omar bin Al-Khattabas pakilo į sakyklą ir pasakė:
“O žmonės, yra dalykai, kurie egzistavo Pranašo laikotarpiu, ir aš dabar uždraudžiu jų praktikavimą, ir aš nubausiu tą, kuris juos praktikuos, tie dalykai yra: ‘moterų Muta’, ‘piligrimystės Muta’ ir ‘Haya ala Khairil amal’.”
Būtina paminėti, kad tokių hadisų kaip šie yra daugiau, nei įmanoma paminėti.
Svarbu atkreipti dėmesį į faktą, kad 'muta‘ yra viena iš santuokos dalių, nes santuoka yra dalinama į laikiną ir nuolatinę, taigi, moteris laikinos santuokos sutartyje yra to asmens žmona ir jos sutuoktinis yra laikomas ir vadinamas jos vyru, tai suprantama, tokia santuoka yra tikrai įtraukta į posmus, kuriuose išdėstomos santuokos taisyklės ir jeigu Koranas sako, kad:
„Ir kurie saugo savo privačias dalis, išskyrus prieš savo partneres ir tas, kurias valdo jų dešinė ranka, už tai jie tikrai nėra smerktini.“
Žmona laikinoje santuokoje yra, kaip teigia pavyzdys, „...išskyrus prieš savo partneres...“ anksčiau minėtų sąlygų rėmuose. Taigi, faktas, kad žmona šioje santuokoje yra įtraukta į frazę „jų partnerės“. Taigi, jeigu aukščiau minėtos suros Muminun posmas leidžia lytinius santykius dviems grupėms moterų – žmonoms ir vergëms, tai moteris laikinoje santuokoje aiškiai priklauso pirmąjai grupei (t.y. žmonoms).
Ganėtinai stebina, kad minėtas suros Muminun posmas panaikino posmą suroje Nisa, kai mes visi žinome, kad panaikintasis posmas turi būti apreikštas prieš panaikinantįjį, vis dėlto šiuo atveju yra atvirkščiai, kai sura Muminun, kuri yra laikoma panaikinančia posmą, yra apreikšta Mekoje prieš Pranašo persikėlimą į Mediną, o sura Nisa, kurios sudėtyje yra posmas apie muta-ą, buvo apreikšta Medinoje, taigi, kaip gali Mekos sura panaikinti posmą, kuris yra Medinos suroje?
Kitas įrodymas, kuris patvirtina, kad muta-os posmas nebuvo anuliuotas Pranašo laikotarpiu, yra didžiulis kiekis hadisų, kurie neigia šios praktikos anuliavimą Pasiuntinio laiku, tokie kaip anksčiau minėti hadisai, kuriuos perdavė Džalalas Al-dyn Soyuti knygoje ‘Al-dor Al-Manthur’.
Pabaigai, bet ne mažiau svarbu, prisiminkime šį dalyką ir faktą, kad Pranašo šeima, patys mūsų gerbiami Imamai, kurie remiantis “Thaqalain” hadisu, turėjo mokyti (vadovauti) tautai ir niekada neatsiskirs nuo Šventojo Korano, viešai paskelbė laikinos santuokos teisėtumą ir leidžiamumą.
Taigi, Islamas yra pasirengęs ir gali išspręsti visas žmonių visuomenės problemas ir todėl patvirtina tokios santuokos leistinumą, paisant anksčiau minėtų sąlygų,
19 klausimas
Kodėl šiitai atlieka žemą nusilenkimą (melsdamiesi) ant žemės (molio) gabalo?
Atsakymas
Kai kurie žmonės stebisi, kodėl meldžiantis reikia lenktis ant molio gabaliuko arba paimto iš kankionio kapo, manydami, kad tai yra politeizmo rūšis.
Atsakant į šį klausimą, jiems reikėtų priminti apie aiškų skirtumą tarp lenkimosi Allah‘ui ir lenkimosi ant žemės; aukščiau minėtas klausimas paprastai iškyla tada, kai nepaisoma šio skirtumo.
Žinoma, ‚Al-Sudžud lillah‘ reiškia nusilenkimas Allah‘ui, o ‚Al-Sudžud ala arz‘ reiškia nusilenkimas ant žemės. Kitais žodžiais, kai mes nusilenkiame ant žemės, mes iš tikrųjų lenkiamės prieš Vieną ir vienintelį Viešpatį ir darome tai tik dėl Jo, tuo pačiu būdu kaip visi viso pasaulio musulmonai daro, kai jie atlieka žemą nusilenkimą ant ko nors. Piligrimai, kurie lenkiasi ant Masdžid Al-Haram akmenų, galvoje turi tik vieną mintį, kad jie lenkiasi prieš Galingąjį Dievą.
Taigi, yra pakankamai aišku, kad nusilenkimas ant smėlio, augalų ir t.t. nereiškia tų dalykų garbinimo, tikriau sakant, tikrasis nusilenkimas ir garbinimas yra skirtas Dievui, nuleidžiant save į žemiausią lygį, kuris yra žemė. Taip pat akivaizdu, kad žemas nusilenkimas ant kankinio kapo žemės yra laikomas toli nuo lenkimosi jam, tikriau, tai yra daroma tik dėl pasaulių Viešpaties.
Be to, Šventasis Koranas teigia:
„Ir visi, kurie yra danguje ir žemėje, nusilenkite tik Allah‘ui vienam...“
Šventasis Pranašas taip pat pasakė:
„Žemė buvo sukurta lenkimuisi ir apsivalymui.“
Taigi, „nusilenkimas prieš Dievą“ ir „nusilenkimas ant smėlio ar žemės“ neturi jokių prieštaravimų, nes nusilenkimas ant žemės ar augalų yra aukščiausios rūšies nuolankumas prieš vieną ir vienintelį Dievą.
Dabar, leiskite mums nuskaidrinti šią šiitų teoriją žiūrint į vieną iš šeštojo Imamo Sadiqo (a.s.) tradicijų, kuris apie tai sako:
Perduodama iš Hišamo Ibn Al-Hakamo sakant, kad jis pasakė Abi-Abdillah’ui:
“Pasakyk man ant ko galima atlikti žemą nusilenkimą ir ant k one.”
Jis atsakė:
“Nusilenkimas yra leidžiamas tik ant žemės ar to, kas išaugo iš žemės, išskyrus tai, kas yra valgoma ir dėvima.”
Tada aš paklausiau jo:
“Lai mano siela būna paskirta tau, kokia yra to priežastis?”
Jis atsakė:
“Nes nusilenkimas yra nuolankumas Aukščiausiąjam ir Šlovingąjam Viešpačiui ir tai neturi būti atliekama ant to, kas yra valgoma ir dėvima, nes pasaulis vergauja tam, ką jie valgo ir dėvi; ir nusilenkiantysis atlikdamas nusilenkimą garbina Aukščiausiąjį ir Šlovingiausiąjį Viešpatį, taigi, jis neturėtų dėti kaktos ant begėdiškų ir žemiškų dalykų, kai atlieka nusilenkimą. Taigi, nusilenkimas, atliekamas ant žemės, yra geresnis, nes tai yra nuolankumo ir paklusnumo Aukščiausiąjam Viešpačiui ženklas.”
Aukščiau paminėta tradicija aiškiai įrodo, kodėl nusilenkimas ant žemės turi būti vertinamas, ir tai yra todėl, kad taip mes galime geriau parodyti savo nuolankumą vienam ir vieninteliam Dievui.
Kitas paprastai iškylantis klausimas yra, kodėl šiitai apsiriboja nusilenkimu ant žemės ir ant tam tikrų augalų ir kodėl ne ant visų augalų.
Atsakydami į tai, mes sakome taip yra todėl, kad garbinimo principai turi būti imami iš šventos Islamo teisės, tada su garbinimu susijusios sąlygos ir detalės turi atitikti šventojo Pranašo kalbas ir veiksmus, nes Šventasis Pranašas pagal Šventąjį Koraną yra idealas dievobaimingiems žmonėms.
Dabar, leiskite paminėti kelis Islamo hadisus, kurie aiškiai paaiškina Šventojo Pranašo praktiką ir įrodo, kad jis atlikdavo žemus nusilenkimus tiek ant žemės, tiek ir ant tam tikrų augalų, tokių kaip ‘Hasyr’ (nendrių paklotas), taip kaip šiitai tiki, kad reikia daryti.
1. Musulmonų perdavėjų grupė savo autentiškose knygose mini, kad šventasis Pranašas žemę apibūdino kaip savo nusilenkimų vietą.
“Žemė buvo padaryta lenkimuisi ir apsivalymui.”
Žodis ‘padaryta’ šiame konkrečiame hadise reiškia įsakyta, kas aiškiai parodo, kad tai dieviškos svarbos dalykas, jau neminint, kad tai Viešpaties įsakymas Islamo religijos sekėjams, ir šiuo būdu nusilenkimų ant smėlio, akmenų ir kitų dalykų, kurie sudaro žemės paviršių, teisėtumas yra įrodytas (Viskas, ką šventasis Pranašas pasakė, buvo tiesioginis pasaulių Viešpaties apreiškimas ‘wahy’).
2. Kita hadisų grupė parodo, kad šventasis Pranašas įsakė tikintiesiems dėti kaktas ant smėlio, kai jie atlieka nusilenkimą iki žemės.
Vieną iš šių hadisų perdavė Umm Salamah (Pranašo žmona), kuri perdavė, kad Šventasis Pranašas pasakė:
“Padėk savo veidą – dėl Allah – ant žemės.”
Frazė ‘Tarrib’ t.y. ‘padėk veidą ant smėlio’ Pranašo hadise parodo du dalykus, vienas iš jų, kad nusilenkiantis žmogus turėtų padėti savo kaktą ant smėlio, o kitas dalykas, kad toks veiksmas turi būti atliekamas dėl dieviško Viešpaties įsakymo.
3. Šventojo Pranašo elgesys šiuo atžvilgiu yra aiškus įrodymas ir universalus gidas visiems musulmonams.
Waelas Hidžr pasakė:
“Aš mačiau, kad Pranašas (s.a.w.) nusilenkdamas padėjo savo kaktą ir nosį ant žemės.”
Anas bin Malikas, Ibn Abbasas ir kai kurios iš Pranašo žmonų, tokios kaip Aiša, Umm Salamah šalia kitų perdavėjų, pasakoja, kad:
“Šventasis Pranašas lenkdavosi ant ‘Al-Khorma-os’, kas yra nendrių pakloto rūšis, pagaminta iš palmių pluošto.”
Abu-Saydas, vienas iš Pranašo kompanionų, pasakė:
“Kai aš atėjau aplankyti Allah Pasiuntinio, aš pamačiau, kad jis meldžiasi ant nendrių paklotės.”
Šis hadisas yra aiškus šiitų nuomonės įrodymas, kuri grįsta tuo, kad yra leistina nusilenkti ant iš žemės augančių augalų, kurie nėra dėvimi ar valgomi.
4. Kompanionų kalbos ir elgesys yra taip pat Šventojo Pranašo praktikos išraiška.
Džabiras bin Abdullah Ansari perduoda:
„Aš meldžiausi vidurdienio maldą su Pranašu (s.a.w.) ir aš paėmiau saują mažų akmenukų ir laikiau juos rankoje, kol jie atvėso, kad galėčiau padėti savo kaktą ant jų per didžiulį karštį.“
Tada perdavėjas tęsia:
„Jeigu nusilenkimas ant mūsų rūbų būtų buvęs leidžiamas, tai būtų buvę lengviau, nei paimti akmenis ir juos atvėsinti, kad galėtume atlikti nusilenkimą.“
Ibn Sa’adas (mirė 209) savo knygoje ‘Al-Tabaqat Al-Kubra’ rašo štai ką:
“Masruqas bin Adžda keliaudamas pasiimdavo su savimi plytelę, kad galėtų nusilenkti ant jos būdamas laive.”
Dabar būtina paminėti, kad Masruqas bin Adžda buvo vienas iš Pranašo kompanionų įpėdinių ir taip pat Ibn Masudo kompanionas, kuris parašė knygą ‘Al-Tabaqat Al-Kubra’ ir yra minimas kaip vienas iš Kufos geriausių žmonių grupės po Šventojo Pranašo, ir vienas iš tų, kurie perpasakojo tai, ką girdėjo iš Abu-Bakro, Omaro, Uthmano, Ali ir Abdullah bin Masudo.
Šis aiškus hadisas įrodo tų žmonių, kurie akmens gabaliuko (turbat) turėjimą laiko politeizmu ir inovacija, neteisingą supratimą ir aiškiai parodo tą faktą, kad Islamo pionieriai laikėsi tos pačios praktikos per visą Islamo istoriją.
Nafea pasakė:
“Kai tik Omaras norėdavo nusilenkti, jis nusiimdavo savo turbaną, kad galėtų padėti kaktą ant žemės.”
Rezin pasakė:
“Ali bin Abdullah bin Abbas parašė man:
“Atsiųsk man akmens gabalą nuo Marwa kalno, kad aš galėčiau atlikti nusilenkimus ant jo.”
5. Tačiau, Islamo perdavėjai minėjo tradicijas, kad Šventasis Pranašas sukliudydavo tiems, kurių turbanai trukdydavo kakta paliesti žemę.
Salehas Al-Sabayi pasakė:
“Dievo Pasiuntinys pamatė vyrą besilenkiantį mečetėje, kai jo kakta buvo uždengta turbanu, pamatęs jį tokioje būsenoje, Pranašas nuėmė jo turbaną nuo jo kaktos.”
Ayazas bin Abdullah Al-Quraishi pasakė:
“Dievo Pasiuntinys pamatė vyrą, kuris nusilenkė ant savo turbano dalies; tada jis tam vyrui davė ženklą, kad patrauktų turbaną nuo kaktos.”
Pagal šiuos ir kitus hadisus yra neginčijama, kad Pranašo laikais nusilenkimas ant žemės buvo būtinas dalykas, toks kad, jeigu kuriems iš musulmonų jų turbanų dalis dengdavo kaktą lenkiantis iki žemės, Šventasis Pranašas nedelsdamas ištaisydavo tai patraukdamas turbaną šalin nuo kaktos, kad būtų liečiama žemę atliekant nusilenkimo veiksmą.
6. Neklystantieji šiitų vadovai, kurie yra laikomi neatskiriamais nuo Korano, pagal autentišką ‘Thaqalain’ hadisą, kurie yra niekas kitas, kaip tik Pranašo šeimos nepriekaištingieji, taip pat pripažino šios tradicijos tikrumą.
Imamas Sadiq (a.s.) perduoda:
„Nusilenkimas ant žemės yra dieviškas įsakymas ir ant nendrių pakloto, Pranašo tradicija.“
Kitur jis vėl perduoda:
„Nėra leidžiama nusilenkti niekur kitur, kaip tik ant žemės ir ant to, kas auga iš žemės, išskyrus tai, kas yra dėvima ir valgoma.“
Rezultatas:
Susumavus visus aukščiau išvardytus hadisus, yra akivaizdžiai įrodoma, kad ne tik Pranašo šeimos hadisai, bet taip pat ir paties Šventojo Pranašo hadisai bei jo kompanionų ir sekėjų praktika liudija būtinumą atlikti žemus nusilenkimus ant žemės ir to, kas auga iš jos (išskyrus tai, kas yra dėvima ir valgoma).
Be to, yra visiškai neabejotina, kad nusilenkimas ant mūsų jau minėtų dalykų yra leidžiamas, o nusilenkimas ant kitų dalykų yra dviprasmiškas ir kelia ginčus (abejones). Taigi, imantis atsargumo priemonių, kurios padeda išsigelbėti, yra tinkama pasitenkinti aukščiau minėtais dalykais atliekant nusilenkimą.
Galiausiai, prisiminkime, kad tai yra jurisprudencijos tema ir čia kyla daugybė ginčų tarp musulmonų teisininkų dėl to. Tačiau, tokie skirtumai neturi mūsų blaškyti ar kelti mums rūpesčius, nes jie egzistuoja dažnai, netgi tarp keturių sunnitų pogrupių, pavyzdžiui, Maliki tvirtina, kad nosies padėjimas ant žemės nusilenkiant yra rekomenduojamas veiksmas, o Hanbali laiko tai privalomu, kad netgi malda laikoma negaliojančia, jeigu šis veiksmas neatliekamas.
20 klausimas
Kodėl šiitai bučiuoja savo šventyklų duris ir sienas, kai lanko jas?
Atsakymas
Mylimų Dievo tarnų palaiminimo prašymo (siekimo) nei viena musulmonų grupė nelaiko inovacija, priešingai, ši tradicija siekia Pranašo ir jo kompanionų laikus.
Iš tikrųjų, ne tik Šventasis Pranašas ir jo kompanionai praktikavo šį rekomenduojamą veiksmą, bet taip pat ir ankstesni Pranašai lankydavo šventyklas (šventųjų kapus) ir prašydavo jų palaiminimo. Dabar pažiūrėkime įrodymus, kad prašymas palaiminimo iš Dievo šventųjų yra teisėtas pagal Korano ir Sunnos požiūrį.
Šventajame Korane, kai kalbama apie Pranašą Yusuf ir jo dorumą, teigiama, kad kai jis prisistatė savo broliams ir atleido jiems už jų blogus darbus, jis pasakė:
„Paimk šiuos mano marškinius ir užmesk juos ant mano tėvo veido; jis atgaus regėjimą.“
Tada Šventasis Koranas tęsia:
„Kai gerų žinių nešėjas atėjo, jis uždėjo juos ant jo veido, tada nedelsiant jis atgavo regėjimą.“
Šis Šventojo Korano posmas aiškiai įrodo palaiminimo siekimą iš Pranašo Yaqubo naudojant šventas kito Pranašo – Yusufo (a.s.) – drapanas. Be to, Pranašo Yusufo (a.s.) marškiniais buvo atkurtas Pranašo Yaqubo (a.s.) regėjimas. Taigi, ar šių dviejų garbingų Pranašų elgesys neįrodo, kad tai atlikta Dievo vienybės ir gerbimo rėmuose?
2. Svarbu parodyti, kad Šventasis Islamo Pranašas, eidamas aplink šventąją Kaabą, liesdavo ir bučiuodavo juodąjį akmenį.
Al-Bukhari savo Sahih‘e sako:
„Žmogus paklausė Abdullah bin Omaro apie juodojo akmens lietimą, į ką jis atsakė:
„Aš mačiau Dievo Pasiuntinį (s.a.w.) liečiantį ir bučiuojantį jį.“
Jeigu tas lietimas ir bučiavimas būtų laikomas politeizmu, tai garbingasis Pranašas (kuris kvietė į monoteizmą) niekada nebūtų daręs tokio veiksmo.
3. Autentiškose hadisų knygose ir istorijos bei tradicijų eigoje, yra daugybė pasakojimų, kurie yra susiję su palaiminimo siekimu iš Šventojo Pranašo kompanionų, naudojant įvairius Pranašui priklausiusius daiktus, tokius kaip jo rūbai, vandens puodelis ir t.t., kai mes peržiūrime juos, mes atmetame bet kokią abejonę ir įsitikiname, kad toks elgesys yra laikomas teisėtu ir rekomenduotinu.
Hadisų, kurie mini šią idėją, yra daugiau nei galima išvardyti, tačiau, mes pateiksime kelis iš jų
a. Al-Bukhari savo Sahih‘e ilgame hadise aprašo, kad kai kurios Šventojo Pranašo ir jo kompanionų ypatybės parodo, kad
„Kai tik Pranašas atlikdavo apsiplovimą, kompanionai būdavo susirinkę aplink jį.“
b. Ibn Hidžr pasakė:
„Vaikai būdavo atvedami pas Šventąjį Pranašą (s.a.w.), kad būtų palaiminti jo malda.“
c. Muhammed Taher Makki pasakė:
“Tai yra perduodama iš Om-Thabet, kad:
“Garbingasis Pranašas (s.a.w.) aplankė mane ir atsigėrė iš vandenmaišio (didelio odinio butelio) angos, aš atsikėliau ir nupjoviau tą dalį.”
Tada girdėjo:
“Šį pasakojimą perdavė Tirmidhi, kuris pasakė: “teisinga tradicija yra ‘Riyaz Al-Salehyn’ knygoje” ir pridūrė:
“Om-Thabet nupjovė vandenmaišio atsidarymo dalį, nes norėjo išsaugoti tą vietą, kurią lietė Pranašo burna, kad gautų jo palaiminimą, o taip pat ir kompanionai gerdavo iš tos vietos, iš kurios gėrė Pranašas.”
“Medinos tarnai atnešdavo puodelius su vandeniu, ryto maldų laiku, prie Šventojo Pranašo; Šventasis Pranašas įmerkdavo savo palaimintą ranką į kiekvieną iš tų puodelių, kartais oras būdavo nemaloniai šaltas, nepaisant to, jis vis tiek įmerkdavo ranką.”
Taigi, tokiu būdu, palaiminimo siekimo iš Allah mylimų ir pasirinktų tarnų teisėtumo įrodymai yra visiškai akivaizdūs; ir tie, kurie kaltina šiitus dėl šios praktikos, laikydami ją tolygią politezimui, nėra išanalizavę monoteizmo ir politeizmo reikšmių, nes pastarasis reiškia laikyti kitą būtybę Dievu arba priskirti Dievo veiksmus tai būtybei, laikant tą būtybę nepriklausomai egzistuojančia ir veikiančia, tuo tarpu šiitai dalykus, susijusius su Allah’o pasirinktais tarnais, laiko tik Paties Allah’o kūryba ir visiškai priklausomais nuo Jo jų egzistavime ir jų veiksmuose.
Šiitai prašo tų Dievo religijos pionierių ir vadovų palaiminimo tik norėdami parodyti pagarbą ir nuoširdų atsidavimą jiems.
Jeigu šiitai iš viso, kai lanko Šventojo Pranašo ir jo šeimos šventas apylinkes (vietas), nori pabučiuoti šventovę arba paliesti duris ir sienas, tai tik todėl, kad jie rodo pagarbą garbingąjam Pranašui ir jo šeimai; ir tai nėra nieko daugiau, nei žmogiškas jausmas, kuris pasireiškia atliekant veiksmą.
21 klausimas
Pagal Islamo požiūrį, ar religija turėtų būti atskirta nuo politikos?
Atsakymas
Prieš atsakant į šį klausimą, dera nuskaidrinti, ką reiškia ‘politika’, norint išaiškinti religijos ir politikos ryšį. Žodis ‘politika’ turi dvi reikšmes:
1. Jį galima suprasti, kaip 'apsimetinėjimas ar apgaulė ir bet kokių priemonių naudojimas, norint pasiekti tikslą' (tikslas pateisina priemones).
Suprantama, kad tokia reikšmė niekaip neatitinka religijos.
2. O jeigu žodį ‘politika’ suprantame kaip visuomenės reikalų tvarkymas, kuris visumoje atitinka Islamo principus, įvairiose srityse, tai gali būti tiksliau apibrėžta.
Politika, kaip apibrėžta antruoju atveju, musulmonų reikalų tvarkymas atitinkantis Šventąjį Koraną ir Pranašo sunną, yra religijos dalis ir niekada negali būti atskirta nuo jos.
Dabar prisiminkime kelis religijos ir politikos sutikimo įrodymus bei valdžios nustatymo būtinybę.
Tvirčiausias šito įrodymas yra faktas, kad pats Šventasis Pranašas per pilną išbandymų periodą, kurį jam teko patirti skleidžiant Islamo žinią, turėjo iškentėti daug vargų ir iškęsti daug pakilimų ir nuosmukių. Išanalizavus kalbas ir veiksmus, mums tampa visiškai aišku, kad Šventasis Pranašas dirbo negailėdamas pastangų nuo pat pradžių, stengdamasis išplatinti Dievo misiją, ir kurios dėka jis įkūrė stiprią valdymo sistemą, grįstą tikėjimu į Dievą. Tai buvo toks valdymas, kuris nustatė planus ateities Islamo pakilimui ir padėjo tam pamatus.
Čia pateiksime kelis pavyzdžius, kurie parodo Šventojo Pranašo (s.a.w.) sumanumą ir strategiją.
Pranašas, Islamo valdymo sistemos įsteigėjas:
1. Kai Dievas apreiškė tą žinią, kad Islamas turi būti skleidžiamas, jis užsiėmė įvairiais būdais, kuriuos sudarė kova ir mokymas, jau neminint musulmonų būrių (pajėgų) subūrimo. Tokiu būdu, jis susitikdavo su įvairiomis grupėmis, kurios atvykdavo iš arti ir toli esančių vietovių aplankyti kaabos, ir pakviesdavo juos į Islamą. Taip pat jis užsiėmė derybomis 'Aqabah-oje' su dviem tam tikromis grupėmis iš Medinos, kur jie padarė susitarimą, pagal kurį Šventasis Pranašas buvo pakviestas į jų miestą ir jam buvo garantuota jų apsauga.
Taigi, pirmieji Pranašo politikos žingsniai, stengiantis įsteigti Islamo valdymą, buvo sėkmingi.
Po persikėlimo į Medinos miestą, Pranašas (s.a.w.) sunkiai dirbo steigdamas stiprią armiją armiją, kuri dalyvavo aštuoniasdešimt dviejuose mūšiuose – Islamo žinios skleidimo laikotarpiu – pasiekė didžių pergalių, kas pašalino visas kliūtis Islamo valdymo įkūrimo kelyje.
2. Po Islamo valdymo įkūrimo Medinoje, Šventasis Pranašas, siųsdamas pasiuntinius ir laiškus su kvietimu, nustatė ryšius su visais to meto galingais ir socio-politiniais centrais, be to, jis taip pat sudarė ekonominius, politinius ir karinius susitarimus su daugeliu skirtingų žmonių grupių lyderiais. Šventojo Pranašo gyvenimo istorija aprašo laiškų detales, kuriuos jis siuntė 'Khrosoe', persų karaliui, 'Cezariui', Romos imperatoriui, 'Mokowkas', Egipto sultonui, 'Negusui', Etiopijos valdytojui ir kitiems valdovams. Kai kurie tyrinėtojai sukaupė daugumą laiškų, kurie buvo minėti, į atskirus pamfletus.
3. Allah Pasiuntinys paskyrė valdytojus iš skirtingų genčių ir miestų, norėdamas pasiekti Islamo tikslą ir Islamo valdymo ramsčių harmoniją. Pavyzdžiui, Šventasis Pranašas pasiuntė Rafaah bin Zaidą kaip savo atstovą jo genčiai ir parašė laišką:
„Vardan Allah, Gailestingojo, Maloningojo,
(Šis laiškas) nuo Muhammedo, Dievo Pasiuntinio (s.a.w.) Rafaah bin Zaidui, kurį aš pasiunčiau pas visus jo žmones ir tuos, kurie prisijungė prie jų, priimdami jo kvietimą, pakviesti juos link Allah ir Jo Pasiuntinio, taigi, kas priėmė tai, priklauso Allah ir Jo Pasiuntinio būriui, o kas atmetė, turi dviejų mėnesių atokvėpį.“
Atsižvelgiant į šią Šventojo Pranašo veiklą platinant Dievo žodį, nelieka abejonės, kad Šventasis Pranašas nuo pat jo pranašavimo pradžios dirbo, norėdamas įkurti stiprią valdymo sistemą, tam kad įkurtų Islamo valdymą, kuris įgyvendintų Islamo taisykles pasauliniu mastu, spręsdamas visus žmonių visuomenės gyvenimo aspektus.
Taigi, šiuo atveju kyla klausimas, ar tokie veiksmai, kaip sutarčių sudarymas su galingomis grupėmis ir gentimis, stiprios armijos sukūrimas, pasiuntinių siuntimas į įvairias šalis, patarimas valdovams ir karaliams priimti Islamą bei jų įspėjimas apie pragaro ugnį siunčiant jiems laiškus, valdytojų ir vadų siuntimas į artimus ir tolimus miestus bei rajonus ir visi kiti panašūs darbai yra laikomi kažkuo kitu nei politika – kas reiškia visuomenės ir jos reikalų apskritai paėmus tvarkymas bei vadovavimas?
Be Pranašo politinės veiklos istorijos, teisingųjų kalifų praktika ir ypač tikinčiųjų valdovo, Ali ibn Abi Talibo pasirinktas metodas jo kalifato metu, kurį priima tiek sunnitai, tiek ir šiitai, jo nustatytas valdymas liudija religijos ir politikos atitikimą.
Abiejų Islamo grupių mokslininkai pateikė aiškius įrodymus iš Šventojo Korano ir Pranašo tradicijų, kurie įrodo valdymo ir visuomenės reikalų tvarkymo būtinybę. Toliau pacituosime kelis pavyzdžius, kurie įrodo šį faktą:
Abul-Hassan Al-Mawardi savo knygoje ‘Al-Ahkam Al-Sultaniah’ sako:
“Imamatas ir valdymas yra skirti vietoj pranašavimo ir jo pratęsimui tam, kad būtų apsaugota religija, politika ir pasaulietinių reikalų tvarkymas; ir yra privaloma, kad valdžia įkurtų kompetentingas asmuo, su tuo sutinka visi musulmonai.”
Aukščiau paminėtas Islamo mokslininkas, kuris yra vienas iš žymių Ahl-Sunnah mokslininkų, šį klausimą pagrindžia dviem loginiais požymiais:
a. Loginiu įrodymu.
b. Teisiniu įrodymu.
Dėl loginio įrodymo, jis rašo:
„Dėl to, kad išmintingojo prigimtis yra sekti lyderiu, kuris neleidžia tautai susipriešinti ir susiskaldyti, ko rezultate atsiranda jų nevieningumas, kai yra įsitraukiama į ginčus. Taigi, jeigu mes neturime tokių valdytojų, vadovaujančių visuomenei, žmonės būtų išsisklaidę, susipainioję ir prarastų savo produktyvumą.“
O dėl teisinio įrodymo, jis teigia:
„Tačiau, teisinis įrodymas dėl reikalų pavedimo sergėtojui ir valdytojui yra aiškus religijoje, nes Aukščiausiasis ir Šlovingasis Viešpats sako Savo dieviškoje knygoje, kad:
„O jūs, kurie tikite! Paskluskite Allah‘ui ir pakluskite Pranašui, ir tiems, kurie yra valdžioje iš jūsų tarpo...“
Taigi, Dievas padarė mums privalomu paklusimą sergėtojams, padarydamas juos mūsų vadais.“
Šeikh Saduqas perdavė iš Fazl bin Shathano, o šis iš Imamo Ali bin Musa-os apie Islamo valdymo nustatymo būtinybę, kas yra įtraukta į jo ilgą pasakojimą, kurio dalį mes paminėsime:
“Mes nerasime grupės ar tautos, kuri gali gyventi ir eiti į priekį neturėdama valdytojo ar vadovo, kuris yra reikalingas šio pasaulio reikalams ir taip pat tiems, kurie liečia religiją. Taigi, Dievo išmintis tikrai negalėtų nepaisyti to, ko žmonėms reikia ir be ko jie negali atsilaikyti. Taigi, žmonės kovoja su savo priešais su jų vadovo pritarimu ir pagal jo įsakymą, pasidalina karo grobį ir atlieka penktadienio bei kongregacines maldas, ir valdytojas yra tas, kuris sukliudo engėjams engti engiamųjų.”
Žinoma, visų perpasakojimų paaiškinimas ir įvairių Islamo juristų, turinčių skirtingus teisės požiūrius, pareiškimų nagrinėjimas yra varginanti užduotis ir tikrai neįmanoma šiame trumpame straipsnelyje ir reikalauja visos knygos, kad būtų galima tai išaiškinti.
Studijuojant Islamo teisę, tampa aišku, kad didelė dalis tų religinių įstatymų negali būti įgyvendinta, jeigu nėra įkurta stipri valdymo sistema.
Islamas kviečia kovai, gynybai, bylinėjimuisi su engėjais, engiamųjų apsaugai, teisėtų bausmių vykdymui, gero įsakymui ir neteisėto uždraudimui erdviuose rėmuose, finansinės sistemos įkūrimui ir Islamo visuomenės vieningumo saugojimui. Akivaizdu, kad minėtas tikslas negali būti pasiektas be galingos sistemos ir darnaus valdymo naudojimo dėl to, kad religinių įstatymų neliečiamumo ir Islamo šventumo gynimui reikia organizuotos armijos, o tokios galingos armijos sukūrimui reikalingas galingos valdymo sistemos, grįstos Islamo vertybėmis, sudarymas. Be to, bausmių vykdymas dėl nustatytų įsipareigojimų, kelio nuodėmėms užkirtimas, engiamųjų išlaisvinimas nuo engėjų tarp kitų minėtų atvejų, bus neįmanoma be organizuotos sistemos ir galingos bei harmoningos sistemos, kas priešingu atveju sukeltų chaosą ir neramumus.
Nors valdymo būtinumo įkurimo Islame įrodymai neapsiriboja tuo, kas jau paaiškinta, tačiau tampa aišku, kad ne tik religija negali būti atskirta nuo politikos, bet ir Islamo valdymo įkūrimas, kuris yra grįstas šios šviesios Islamo religijos vertybių sistema, yra būtinas taip, kad mes negalime nuo to susilaikyti ir tai yra visų Islamo bendruomenių visame pasaulyje pareiga.
22 klausimas
Kodėl šiitai Ali bin Abi Talibo palikuonis (Hassaną ir Husseiną) laiko šventojo Pranašo palikuonimis?
Atsakymas
Studijuojant įvairių komentarų, istorijos ir hadisų knygas tampa aišku, kad tuo tiki ne vien tik šiitai, greičiau jau galima sakyti, kad visi musulmonų tyrinėtojai iš įvairių Islamo grupių sutinka su šiuo dalyku.
Dabar paminėsime įrodymus, kurie įrodo šį dalyką remiantis Šventuoju Koranu, įvairiais hadisais ir gerai žinomų interpretatorių kalbomis.
Iš esmės, Šventasis Koranas asmeniui giminingus vaikus laiko jo vaikais. Vaikai, gimę kažkokio asmens vaikams (ar sūnui, ar dukrai), yra taip pat laikomi jo vaikais.
Pagal Korano požiūrį ir tradicijas yra daugybė įrodymų, kurie tai patvirtina, toliau pateiksime keletą iš jų:
1. Šventasis Koranas, toliau pateikto posmo pabaigoje, Isą (a.s.) laiko vienu iš Pranašo Ibrahimo (a.s.) vaikų, nors Isa (Jėzus) yra Maryam (Marijos) (a.s.) sūnus ir Ibrahimo giminaitis dėl motinos:
„Ir Mes davėme jam Ishaaqą ir Yaqubą kiekvieną Mes mokėme ir Nojų (Nuh) mes mokėme prieš jo palikuonis, Davudą ir Suleimaną, ir Ayyubą, ir Yusufą, ir Haruną ir taip Mes apdovanojame tuos, kurie daro gerą (kitiems), ir Zechariah, ir Isą...“
Musulmonų mokslininkai šį posmą laiko aiškiu įrodymu, kad Imamas Hassanas (a.s.) ir Imamas Husseinas (a.s.) yra šventojo Pranašo (s.a.w.) palikuonys. Dar kitais atvejais, mes matome sekančius pavyzdžius Šventajame Korane:
a. Džalal Al-den Al-Soyuti perduoda, kad:
“Vieną dieną Hadžadžas pasiuntė (Yahya bin Ya’muro) ir pasakė jam:
“Man buvo pranešta, kad tu tiki, kad Hassanas ir Husseinas yra Pranašo (s.a.w.) sūnūs ir kad tu tai radai Dievo knygoje, nors aš jau perskaičiau šventąją knygą nuo pradžios iki galo, bet neradau jokio įrodymo tam, ką tu tvirtini.”
Yahya atsakė:
“Ar tu neskaitei suros An’am posmo, kuris sako, “…ir iš jo…”
Jis atsakė:
“Taip.” Tada pridūrė:
“Ar nebuvo Jėzus Abraomo palikuonis, nors jis neturėjo tėvo (ir yra Abraomo giminaitis per savo motiną).”
Hadžadž atsakė:
“Tai ką tu sakai, yra tiesa!”
Taigi,
2. Viename iš labai aiškių posmų, kuriame Šventasis Koranas liudija anksčiau minėto pareiškimo teisingumą, yra „Mubahilah“ (Abipusis prakeikimas) posmas suroje Ale-Imran:
„Bet kad ir kas ginčysis su tavimi dėl šio dalyko, po kurio tu gavai žinias, tada sakyk: ateikite, pakvieskime mūsų sūnus ir jūsų sūnus, mūsų moteris ir jūsų moteris, mūsų artimus žmones ir jūsų artimus žmones, tada nuoširdžiai melskimės ir melskime Allah prakeikimo melagiams.“
Komentatoriai sako, kad minėtas posmas yra žymus kaip (mubahilah) posmas ir kalba apie garbingojo Islamo Pranašo ir Nadžrano krikščionių lyderių pokalbį ir buvo apreikštas dėl jų užsispyrimo. Šventasis Pranašas, lydimas Ali ibn Abi Talibo, Fatimos Zahros, Hassano ir Husseino (taika jiems visiems), atėjo turėdami intenciją padaryti abipusį prakeikimą. Kai krikščionių lyderiai pamatė Pranašo bei jo namiškių elgesį ir jų apšviestus veidus, jie išsigando ir paprašė Pranašo (s.a.w.) atsisakyti to reikalo, Šventasis Pranašas priėmė jų pasiūlymą ir tuo pačiu sudarė taikos sutartį.
Kadangi visi mokslininkai tiek iš sunnitų, tiek ir iš šiitų grupės sutinka su tuo dalyku, kad „Mubahilah“ dieną Ali ibn Abi Talibas, Fatima Zahra, Hassanas ir Husseinas lydėjo garbingąjį Islamo Pranašą, tampa akivaizdu, kad tai, ką norėta pasakyti žodžiais „mūsų sūnūs“ šventojo Pranašo kalboje, yra niekas kitas kaip Hassanas ir Husseinas, kurie buvo pripažinti Šventojo Pranašo (s.a.w.) sūnumis.
Būtina paminėti, kad interpretatoriai (aiškintojai), kurie perdavė šį hadisą, liudijo jo teisingumą ir jo aiškaus suprantamumo tvirtumą, pateiksime kelis pavyzdžius:
a. Džalalas Al-dyn Al-Soyuti perduoda iš Hakimo Ibn Mardawiah ir Abu Naymo, o jie visi iš Džabiro Ibn Abdullah, kad: “Mūsų artimi žmonės ir jūsų artimi žmonės” yra Dievo Pasiuntinys ir Ali, “mūsų sūnūs” yra Hassan ir Hussein, o “mūsų moterys” yra
b. Fakhr Al-dyn Al-Razi savo komentaruose, paminėjęs šį hadisą, pasakė:
“Žinokite, kad šis perdavimas yra laikomas hadisu (tradicija),
Tada pridūrė:
“Ketvirtasis dalykas: šis posmas liudija reikšmę, kad Hassan ir Hussein (a.s.) yra Pranašo sūnūs, nes Dievo Pasiuntinys pažadėjo pakviesti savo sūnus ir jis pasirinko Hassaną ir Husseiną, laikydamas juos savo sūnumis.”
c. Abu- Abdullah Qurtubi savo aiškinime taip pat paminėjo, kad “Mūsų sūnūs” Korano posme liudija, kad žmogaus dukros vaikai yra taip pat laikomi ir jo paties vaikais.”
1. Garbingojo Islamo Pranašo pareiškimas yra akivaizdžiausias įrodymas, kad Imamas Hassanas ir Imamas Husseinas (a.s.) yra Šventojo Pranašo (s.a.w.) sūnūs. Toliau pateiksime ištraukas iš Šventojo Pranašo kalbos, kur jis kalbėjo apie savo sūnus:
a. Dievo Pasiuntinys pasakė apie Hassaną ir Husseiną:
“Jie du yra mano sūnūs, kas myli juos - myli mane.”
b. Pranašas taip pat parodė į Hassaną ir Husseiną ir pasakė:
“Aš laikau šiuos du savo sūnumis, kaip mano dvi šio pasaulio gėles.”
23 klausimas
Kodėl šiitai galvoja, kad kalifatas turi būti paskirtas Dievo?
Atsakymas
Akivaizdu, kad šventa Islamo religija yra universali ir amžina religija, po Šventojo Pranašo daugiau pranašų nebėra ir po jo vadovu turėjo būti paskirtas geriausias asmuo iš tautos.
Vertas dėmesio dalykas šiuo atveju yra tai, ar vadovas po garbingojo Pranašo turi būti paskirtas (pagal pasaulių Viešpaties įsakymą ir Allah Pasiuntinio pareiškimą), ar jis gali būti išrinktas, norint atsakyti į šį klausimą reikia nepamiršti, kad egzistuoja dvi nuomonės, į kurias dera atsižvelgti.
Šiitai tiki, kad vadovo postas yra paskiriamas ir kad Pranašo įpėdinį gali paskirti tik vienas Dievas; tuo tarpu Ahl-Sunnah tiki, kad jis turi būti renkamas ir kad tai yra tautos reikalas išrinkti asmenį po Šventojo Pranašo, kuris tvarkytų šalies (tautos) reikalus.
Socialinės aplinkybės liudija, kad kalifatas turi būti paskiriamas.
Šiitų mokslininkai savo ideologijos knygose išreiškė daugybę irodymų, kurie parodo būtinybę, kad kalifato postas būtų paskirtas. Tačiau, vienintelis dalykas, su kuriuo gali būti skaitomąsi įrodant mūsų nuomonę, yra Pranašo laikotarpiu vyravusių aplinkybių analizė, kurios aiškiai patvirtina šiitų nuomonės teisingumą.
Studijuojant Islamo vidaus ir užsienio politiką Pranašo laikotarpiu, žmogus greitai suvoktų, kad Šventojo Pranašo paskirtą įpėdinį turėjo paskirti Allah‘as per Šventąjį Pranašą, dėl to, kad tuo metu grėsė abipusis pavojus, turint omenyje politinę padėtį (Romos imperija, Persų karaliavimas ir veidmainiai), kas be perstojo grasino musulmonų visuomenei sužlugdymu ir sunaikinimu. Be to, tautos interesas reikalavo, kad Pranašas paskirtų politinį vadovą, kuris suvienytų visą tautą ir sujungtų juos prieš išorinę armiją ir tuo būdu neleistų priešams įsiskverbti ir viešpatauti – o vidiniai konfliktai tik padėjo priešams klestėti.
Paaiškinimas:
Iš vienos pusės, pavojus tykojo iš Romos imperijos, kuri buvo įsikūrusi šiauriniame pusiasalyje, ir Šventasis Pranašas atrodė susirūpinęs dėl šio pavojaus iki paskutininiųjų jo švento gyvenimo akimirkų.
Pirmasis karinis susidūrimas su romėnų krikščionių armija įvyko aštuntaisiais hidžros metais Palestinoje. Šis konfliktas buvo trijų musulmonų vadų mirties priežastimi, jų vardai: ‘Dža’afer Al-Tayyar’, ‘Zaid bin Harith’ ir ‘Abdullah bin Rawaha’, ir baigėsi karčiu musulmonų armijos pralaimėjimu.
Šis musulmonų armijos pralaimėjimas prieš bedievius įtakojo Cezario armijos išdrąsėjimą ir Islamo centrui iškilo pavojus būti užpultam bet kurią minutę. Todėl Šventasis Pranašas su gerai parengta armija, kas buvo labai brangu, pasitraukė link Sirijos sienų apie devintuosius hidžros metus. Jis tai padarė, nes norėjo pats asmeniškai vadovauti bet kokiame kariniame susidūrime. Triūsas ir vargai, kuriuos musulmonams teko patirti tos kelionės metu, atsipirko ir buvo konstruktyvūs musulmonų armijai, kuri sugebėjo atgauti savo ankstesnį orumą ir tuo pačiu atnaujinti savo politinį gyvenimą.
Antrasis Islamo priešininkas buvo Irano karalius „Chosroe“, kuris perskaitęs Pranašo kvietimo laišką, buvo toks susijaudinęs, kad nepagarbiai suplėšė laišką ir išvarė Pranašo vergą, ir netgi parašė Jemeno valdytojui, kad tas bent jau suimtų Šventąjį Pranašą, jei nenužudytų jo.
Nors Persų karalius „Chosroe Parviz“ mirė Šventojo Pranašo laiku, vis dėlto Jemeno nepriklausomybės klausimas, kuris buvo Irano kolonija, neturėjo perspektyvų ir Irano politikos išdidumas negalėjo toleruoti tokios jėgos egzistavimo.
Pavojus, tykantis iš trečiosios pusės, buvo veidmainių keliamas pavojus, kurie nuolatos kėlė sumaištį ir ardymą musulmonų tarpe savo veidmainiavimu. Tai vyko tokiu mastu, kad jie planavo nužudyti Šventąjį Pranašą, norėjo tai padaryti jam keliaujant iš „Tabuk“ į Mediną. Tai buvo žmonių grupė, kurie džiaugdavosi galvodami, kad su Islamo Pranašo mirtimi visas Islamo judėjimas bus nutrauktas ir visa kita bus ramu!
Griaunanti veidmainių jėga buvo tokia, kad Šventasis Koranas mini tai Nisa, Maidah, Anfal, Baraat, Ankabut, Ahzab, Muhammed, Fateh, Mujadilah, Hadeed, Munafiqun ir Hashr skyriuose.
Taigi, ar įmanoma manyti, kad Šventasis Pranašas nepristatė įpėdinio, kuris valdytų religinius, politinius ir kitus naujai įkurtos Islamo visuomenės reikalus, atsižvelgiant į visus tykančius pavojus, jau neminint tų nuožmių priešų buvimo, kurie puolė Islamo valstybę?
Žiūrint į tai iš socialinės pusės, mes sakome, kad Šventasis Pranašas pristatydamas žinomą valdytoją, taip padarė norėdamas užkirsti kelią bet kokiems ginčams po jo mirties, suformuoti tvirtą apsauginę liniją, kuri užtikrintų Islamo vienybę ir neleistų įvykti kokiai karčiai katastrofai; ir kitaip buvo neįmanoma po Pranašo mirties sukliudyti kiekvienai grupei pareikšti pretenziją, kad “Lyderis turi būti iš mūsų tarpo”, nebent tik pristatant ir paskiriant dievišką lyderį.
Tie socialiniai apsvarstymai veda mus link to, kad lyderio, kuris yra Šventojo Pranašo įpėdinis po jo mirties, paskyrimo teorija yra teisinga ir tvirta.
Dievo Pasiuntinys paliudijo šiuos pareiškimus.
Remiantis šiuo socialiniu pagrindu, šalia kitų aplinkybių, Šventasis Pranašas nuo pat pirmųjų jo misijos dienų iki paskutiniųjų ne kartą pristatė savo įpėdinio klausimą ir, iš tikrųjų, jis jau paskyrė savo įpėdinį savo šventos misijos pradžioje (ceremonijos metu, kurią jis surengė savo giminaičiams, kai paskelbė apie savo pranašavimą) ir be to, jis tai paskelbė paskutiniosiomis savo gyvenimo dienomis (kai grįžinėjo iš Hadžatul wida – atsisveikinimo piligriminės kelionės į Meką, Ghadyr Khume) ir pakartojo tai ne kartą savo gyvenimo metu, yra trys minėtų tekstų pavyzdžiai, kurie jau buvo paaiškinti mūsų antrojo klausimo atsakyme, remiantis Islamo mokslininkų darbais ir hadisų knygomis.
Taigi, atsižvelgiant į socialines aplinkybes, buvusias ankstyvuoju Islamo laikotarpiu, kurias mes jau minėjome, ir remiantis Dievo Pasiuntinio (s.a.w.) žodžiais
24 klausimas
Ar prisiekimas kažkuo kitu, nei Dievas yra laikoma politeizmu?
Atsakymas
Reikėtų pažiūrėti į žodžių „monoteizmas“ ir „politeizmas“ paaiškinimus, kaip juos apibūdina Šventasis Koranas ir Šventojo Pranašo (s.a.w.) tradicijos, nes Šventasis Koranas ir Pranašo hadisai yra geriausias vertinimo pagrindas, norint atskirti tiesą nuo melo, o taip pat ir monoteizmą nuo politeizmo.
Taigi, verta įvertinti bet kokią sąvoką ar elgesį, kuris kyla mumyse remiantis apreiškimo logikos kriterijumi ir garbingojo Pranašo (s.a.w.) gyvenimo būdu.
Peržiūrėkime kelis įrodymus, kurie patvirtina, kad galima prisiekti kažkuo kitu, nei Dievu, remiantis Korano ir tradicijų požiūriu:
1. Šventasis Koranas savo amžinuosiuose posmuose prisiekia vertingais fenomenais, tokiais kaip ‚pranašo gyvenimas‘, ‚žmogaus siela‘, taip pat rašto, saulės, mėnulio, žvaigždžių, dienos ir nakties, dangaus ir žemės, laiko, kalnų ir jūros apraiškomis, toliau keletas pavyzdžių:
a. „Tavo gyvenimu! Jie aklai klaidžiojo apsvaigime.“
b. „Aš prisiekiu saule ir jos kaitra, ir mėnuliu, kai ji seka jį, ir diena, kai ji pasirodo, ir naktimi, kai ji užtiesia uždangą, ir dangumis, ir Juo, Kuris sukūrė tai, ir žeme, ir Juo, Kuris ją išplėtė, ir siela, ir Juo, Kuris ją ištobulino, tada Jis ją įkvėpė, kad ji suprastų, kas yra jai gerai ir kas blogai.“
c. „Aš prisiekiu žvaigždėmis, kai jos krenta.“
d. „Nun. Aš prisiekiu plunksna ir tuo, ką rašo angelai.“
e. „Aš prisiekiu laiku, tikrai žmogus yra praradimo būsenoje.“
f. „Aš prisiekiu kalnu ir parašyta knyga, puikiame ištiestame pargamente, ir namais (kaaba), kurie yra lankomi, ir iškiliu skliautu, ir ištvinusia jūra.“
Taip pat priesaika kūrimo pasaulio fenomenais minima surose Naziat, Mursalat, Buruj, Tariq, Balad, Teen ir Zuha.
Nelieka abejonės, kad jeigu prisiekinėjimas kažkuo kitu, nei Dievas, būtų laikoma politeizmu ir dvilypumu, tai Šventasis Koranas, amžinasis unifikacijos skyrius niekada nebūtų kalbėjęs tokiu būdu, ir jei iš viso tai tik pasaulių Viešpaties privilegija, tai Korano posmai tikrai būtų tai parodę žmonijai, kad apsaugotų juos nuo tokios klaidos (nuodėmės).
2. Viso pasaulio musulmonai garbingąjį Pranašą laiko idealiu ir sektinu pavyzdžiu, o jo gyvenimo būdas ir elgesys yra laikomi teisingo ir neteisingo atskyrimo įkūnyjimu.
Musulmonų tyrinėtojai ir autentiškų hadisų knygų autoriai parodė daugybę pavyzdžių, kai šventasis Pranašas prisiekė kažkuo kitu, nei Dievu.
Ahmad bin Hanbal – Hanbali grupės vadovas, savo knygoje “Masnad” perduoda iš Dievo Pasiuntinio:
“Aš prisiekiu savo siela, kad jei tu įsakysi daryti tai, kas teisinga, ir uždrausi tai, kas neteisinga, tai yra geriau tau, nei būti tyliam.”
Muslim bin Hadžadž savo knygoje ‘Sahih’, kuri yra laikoma viena iš šešių autentiškų hadisų knygų, mini štai ką:
“Žmogus paklausė Šventojo Pranašo, už kurią labdarą bus mažiausiai atlyginta, į ką jis atsakė:
“Aš prisiekiu tavo tėvu, kad tu tai žinosi, jeigu tu duosi labdarą, kai esi apsirūpinęs ir jauti godumą, bijok skurdo ir tikėkis ilgalaikiškumo…”
Ar žmonės daugumą pasaulio musulmonų laiko politeistais,
3. Be to, Šventojo Pranašo artimų kompanionų praktika aiškiai liudija, kad galima prisiekti kažkuo kitu, nei Dievas.
Ali ibn Abi Talibas daugeliu atveju sakydamas kalbas iš tikrųjų prisiekė savo siela, pavyzdžiui jis pasakė:
„Prisiekiu savo siela, jūsų susipainiojimas padidės po manęs.“
Kitu atveju jis yra cituojamas:
„Aš prisiekiu savo siela, jeigu jūs neužbaigsite nukrypimų ir blogybių, jūs pažinsite tuos, kurie seka jus...“
Taigi, tampa aišku, kad prieš šią daugybę hadisų ir pareiškimų negali stoti joks savarankiškas samprotavimas ar teisinė pirmenybė ir joks kitas įrodymas negali apkaltinti politeizmu tų, kurie prisiekia kažkuo kitu, nei Dievas, ir apjuodinti Dievo praktikos Šventajame Korane, Pranašo sunnos ar artimų Pranašo kompanionų, kaip tikinčiųjų vadovas, praktikos.
Rezultatas:
Iš minėtų įrodymų, tampa akivaizdu, kad pagal Korano požiūrį, Pranašo tradicijas ir tikinčiųjų praktiką yra leidžiama prisiekti kažkuo kitu, nei Dievas, faktas, kad tai neabejotinas principas ir neprieštarauja tam, kad Dievas yra vienas.
Taigi, jeigu hadisas neatitinka to, kas buvo įrodyta, tas hadisas turi būti pagrįstas ir paaiškintas tokiu būdu, kad atitiktų šiuos neabejotinus Korano principus.
Kartais yra minimas neapibrėžtas (neaiškus) hadisas. Atsakymas į tai yra šis tekstas:
a. Garbingasis Pranašas girdėjo kaip Omaras prisiekė savo tėvu. Pranašas (s.a.w.) pasakė:
„Dievas neleido tau prisiekti savo tėvu, kas nori prisiekti, turi prisiekti Dievu arba nutylėti.“
Nors šis konkretus hadisas negali stoti prieš Korano posmus, kurie leidžia prisiekti kažkuo kitu, nei Dievas, vis dėlto norint suderinti šį hadisą su anksčiau minėtais posmais ir hadisais, galima sakyti: Šventasis Pranašas neleido Omarui ir tam tikriems asmenims prisiekti jų tėvais, nes jų tėvai buvo stabmeldžiai ir politeistai, o netikintieji ir stabmeldžiai nėra verti, kad jais kažkas prisiektų.
25 klausimas
Ar pagalbos prašymas per Dievo tarnus ('Tawassul') yra politeizmas ar inovacija?
Atsakymas
'Tawassul' yra tarpininko paskyrimas tarp savęs ir Dievo tam, kad gautum artimumą Dievui.
Ibn Manzuras ‘Lesan Al-Arab’-e pasakė:
“Jis padarė ‘tawassul’ su tokiu ir tokiu, tai reiškia, kad jis pasiekė artumo su Allah, rodydamas pagarbą mylimo tarno aukštam statusui, ir tai buvo jo interese.”
Šventasis Koranas sako:
“O jūs, kurie tikite, būkite atsargūs (savo pareigose) Allah’ui ir ieškokite priemonių priartėti prie Jo, ir smarkiai stenkitės Jo kelyje, galbūt jums pasiseks.”
Jawhari ‘Sahah Al-Loqah’-e apibrėžia ‘Wasylah’ kaip:
“Al-Wasylah yra priemonės, kurių pagalba mes siekiame artumo prie kito.”
Taigi, ta brangi būtybė, per kurią mes linkstame ieškoti artumo, kartais gali būti mūsų pačių geri darbai ir nuoširdus Viešpaties garbinimas, kuriuos mes galime panaudoti kaip galingas priemones, kurios mus priartina prie pasaulių Viešpaties, o kartais tai gali būti padaroma per gerbiamą žmogų, kuris turi išskirtinę pagarbą ir aukštą statusą prieš Aukščiausiąjį ir Šlovingąjį Viešpatį.
Skirtingos tawassul dalys.
‘Tawassul’ gali būti dalinamas į tris dalis:
1. ‚Tawassul‘ per gerus darbus, kaip Jalal Al-dyn Al-Soyuti atpasakoja sekantį šventąjį posmą, kad:
“Ir ieškok priemonių priartėti prie Jo.”
Qutadah apie posmą pasakė:
„Per paklusimą Dievui ir atliekant veiksmą, kuris yra malonus Allah‘ui, jis tada pasieks artumo Jam.“
2. ‚Tawassul‘ per nuoširdų dievobaimingų Allah‘o vergų maldavimą, kaip Šventasis Koranas kalba apie Yusufo brolius:
„Jie pasakė: O mūsų tėve! Prašyk atleidimo mums už klaidas, kurias mes padarėme, nes tikrai mes esame nusidėjėliai. Jis pasakė: Aš prašysiu savo Viešpaties jums atleidimo; tikrai Jis yra Atleidžiantis, Gailestingas.“
Galvojant apie minėtą posmą, tampa akivaizdžiai aišku, kad Yaqubo sūnūs padarė ‚tawassul‘ per savo maldas ir amnestiją ir laikė tai priemonėmis pasiekti išsigelbėjimą. Pranašas Yusuf to įvykio metu neprieštaravo jų ‚tawassul‘ ir pažadėjo jiems melstis už juos ir paprašyti atlygio už jų veiksmus.
Ši ‚tawassul‘ rūšis buvo pripažinta Pranašo kompanionų nuo pat ankstyvojo Islamo periodo.
Dabar pažiūrėkime hadisus, kurie parodo Pranašo kompanionų ir Islamo pasaulio lyderių praktiką.
a. Ahmed bin Hanbalas savo ‚Masnad‘-e perdavė iš Uthmano bin Hanyfo, kad:
„Aklas žmogus atėjo pas garbingąjį Islamo Pranašą ir pasakė:
„Paprašyk Dievo išgydyti mane.“
Pranašas tai girdėdamas atsakė:
„Jeigu tu nori, aš galiu pasimelsti tuojau pat ir jeigu tu trokšti, aš net galiu tai atidėti ir padaryti tai vėliau, kas yra geriau.“
Aklasis žmogus primygtinai prašė:
„Pasimelsk už mane.“
Pranašas (s.a.w.) nurodė jam apsiplauti ir padaryti tai kruoščiai; tada pasimelsti dvi dalis ir tada melsti, kad:
„O mano Viešpatie, Aš prašau Tavęs, ir Muhammedo, gailestingumo Pranašo, būdu, aš einu link Tavęs. O Muhammedai, aš kreipiuosi į savo Viešpatį per tave, kad mano reikmė būtų patenkinta. O Dieve, padaryk jį mano tarpininku.“
Šio hadiso autentiškumą pripažįsta visi perdavėjai, tokie kaip Hakimas Al-Nišaburi, savo ‘Mustadrak’-e apibūdino jį kaip stiprų, Ibn Madžah taip pat, perduodamas jį iš Abu-Išaqo pasakė:
“Tai tikrai teisingas hadisas.”
Tirmidhi knygoje ‘Abwab Al-adeyah’ patvirtino šio hadiso tvirtumą, Muhammedas Nasyb Al-Rufaee savo knygoje ‘Al-Tawassul Ela Haqyqat Al-Tawassul’ pasakė:
“Nėra abejonių, kad šis hadisas yra tvirtas ir vienbalsiai pripažintas… ir šiame hadise buvo įrodyta, kad aklasis žmogus atgavo regą
Šis hadisas akivaizdžiai parodo, kad ‘tawassul’ per garbingąjį Islamo Pranašą norint reikmės patenkinimo per jo prašymą, yra leistina. Be to, Pranašas (s.a.w.) liepė aklajam žmogui melstis specifiniu būdu ir pereiškė, kad Pranašo dalyvaujant kaip priemonei tarp jo ir Dievo, jis turėtų kreiptis su prašymu į Dievą ir tai išdėsto tikrąją ‘tawassul’ prasmę per artimus Allah tarnus ir tuos, kuriuos Jis labai myli.
Abu Abdullah Bukhari savo ‘Sahih’-e pasakė:
“Kartais Omar bin Al-Khattabas prašydavo Dievo lietaus per Abbas bin Abdul Muttalibo – Pranašo dėdės, maldas ir sakydavo:
“O Dieve, Pranašo gyvenimo metu, mes darydavome ‘tawassul’ per jį ir Tu duodavai malonės lietų mums, dabar mes darome ‘tawassul’ per Tavo Pranašo dėdę, kad Tu pasotintum mus lietumi,” ir jie būdavo pasotinami!
1. ‘Tawassul’ per Dievo tarnus buvo toks paplitęs, kad musulmonai, ankstyvuoju Islamo periodu, pristatydavo Pranašą, kaip jų ‘tawassul’ priemonę, savo poemose.
Pavyzdžiui, Abbas bin Abdul Muttalibas sukūrė poemą, kurioje jis pasakė štai ką:
“Aš liudiju, kad nėra kito dievo, tik Allah ir tavimi yra pasitikima, kas liečia visas paslaptis, ir aš liudiju, kad tu – o sūnau skaistaus ir garbingo – tarp kitų pranašų esi artimiausia priemonė link Dievo.”
Nors Pranašas (s.a.w.) girdėjo, kaip Sawad bin Qarebas deklamavo šią poemą, jis nei sustabdė jį garbinančio posmo deklamavimą, nei apkaltino jį politeizmu ar inovacija.
Šafi’i apie tai pasakė:
“Pranašo šeima yra mano priemonė link Dievo ir per juos aš tikiuosi gauti mano darbų knygą į savo dešinę ranką.”
Nors yra daug hadisų, kurie cituoja, kad ‘tawassul’ galima per Dievo pasirinktus tarnus, tačiau jau minėtų hadisų pakanka ‘tawassul’ liečiančio reikalo išaiškinimui ir kad jis yra pageidautinas pagal Pranašo tradicijas ir taip pat pagal Pranašo kompanionų bei didžių Islamo mokslininkų praktiką.
Taigi, dviprasmybės (klaidingumas) tų, kurie tvirtina, kad ‘tawassul’ per Dievo mylimus žmones yra tiktai politeizmas ir naujovė, yra įrodyta.
26 klausimas
Ar Allah pasirinktų tarnų gimimo dienų šventimas yra laikomas inovacija arba politeizmu?
Atsakymas
Nors dievobaimingų Dievo tarnų prisiminimas švenčiant jų sukaktis ir gimtadienius pamąsčius yra priimtina, tačiau norėdami pašalinti bet kokį likusį dvejonių šešėlį, mes pristatysime to leistinumo įrodymus.
1. Ceremonijų laikymasis yra prisirišimo ir meilės išraiška:
Šventasis Koranas kviečia tikinčiuosius mylėti Pranašą ir jo šeimą:
„Sakyk, aš neprašau iš jūsų nieko, tik mylėti mano artimus giminaičius...“
Gana akivaizdu, kad ceremonijų laikymasis Dievo šventųjų garbei yra žmonių meilės jiems apraiška ir tai taip pat pripažįsta Šventasis Koranas.
2. Ceremonijų laikymasis šlovinant Pranašą:
Šventasis Koranas laiko Pranašo pozicijos šlovinimą – palaikant jį – aiškiu išsigelbėjimo veiksniu:
“Tie, kurie tiki juo ir seka šviesa, kuri buvo pasiųsta žemyn, jie yra tie, kuriems sekasi.”
Ryšiums u minėtu posmu, yra akivaizdu, kad Pranašo šlovinimas yra rekomenduojamas veiksmas pagal Islamo požiūrį. Ceremonijų laikymasis Pranašo atminimui ir tuo pačiu, jo pozicijos šlovinimas, suteikia malonumą Dievui, nes šis posmas paaiškina, kad yra keturios sėkmingojo savybės:
a. Tikėjimas, “tie, kurie tiki juo…”
b. Sekimas Jo šviesa, “…ir seka šviesa, kuri buvo pasiųsta žemyn…”
c. Jo palaikymas, “ir padeda jam”
d. Jo šlovinimas ir gerbimas, “ir pagerbkite jį”.
Taigi, Šventojo Pranašo gerbimas ir šlovinimas kartu su tikėjimu ir jo palaikymu, ir jo įsakymu sekimu turi didžiausią svarbą, o kas liečia Pranašo šlovinimą, tai yra Šventojo Korano pamokymas “ir pagerbkite jį”.
1. Apeigų laikymasis ir Pranašo laikymas idealu bei jo kopijavimas visais gyvenimo atvejais yra Dievo įsakymas:
Šlovingasis ir Aukščiausiasis Viešpats Pats pagerbė garbingąjį Pranašą Šventajame Korane sakydamas:
“Ir padidinta tau pagarba.”
Iš šio posmo tampa akivaizdu, kad Dievas norėjo išplatinti šventojo Pranašo šlovę ir didybę visame pasaulyje, nes Jis Pats šlovino Pranašą Korano posmuose.
Dar kartą, sekdami dieviškąją Allah knygą, mes turime surengti didžius paminėjimus šlovindami dorybės ir tobulumo pavyzdžių aukštą poziciją ir tuo būdu parodyti, kad mes tikrai esame pasaulių Viešpaties tikri tikintieji ir sekėjai.
Akivaizdu, kad musulmonų tikslas, laikantis tokių ceremonijų, yra niekas kitas, kaip tik šventojo Pranašo aukštos padėties skleidimas tokiu būdu, kokio jis yra vertas.
2. Apreiškimo atsiuntimas nėra nei kiek mažesnės reikšmės nei dieviško stalo Pranašui Isai (a.s.) atsiuntimas:
Šventasis Koranas sako štai ką apie Pranašą Jėzų (a.s.):
“Isa, Mariam sūnus, pasakė: O Allah, mūsų Viešpatie! Pasiųsk mums žemyn maisto iš dangaus, kuris mums turėtų būti nesibaigianti laimė (puota) pirmąjam iš mūsų ir paskutiniąjam iš mūsų ir ženklas iš Tavęs, ir suteik mums pragyvenimo lėšų, tikrai Tu esi geriausias iš aprūpintojų.”
Pranašas Isa paprašė Dievo apsiųsti jiems dangišką stalą jiems, kad jie galėtų švęsti tai ir turėti suteiktą puotą.
Kyla klausimas, jeigu pats Dievo Pranašas šventė dieną, kai buvo atsiųstas dangiškas stalas, kuris sukėlė malonumą žmonėms, kai gardžiavosi puota, tai ar neturėtų viso pasaulio musulmonai švęsti apreiškimo atsiuntimo garbingąjam Pranašui, kuris įtakojo išsigelbėjimą žmonių giminei, ir ar tokiu būdu tai gali būti laikoma politeizmu ar inovacija?!
3. Musulmonų istorija:
Jau ilgą laiką Islamo religijos sekėjai rengia ceremonijas minėdami garbingąjį Pranašą.
Husseinas bin Muhammed Diyar Bakri ‘Tarikh Al-Khamis’-e parašė štai ką:
Pasaulio musulmonai vis dar mini šventąjį mėnesį, kurio metu gimė Pranašas, kviesdami visus pasivaišinti ir duodami įvairių rūšių labdarą tą naktį, jie parodo džiaugsmą ir padidina geranoriškus veiksmus, jau neminint Šventojo Pranašo gimimo džiugių žinių deklamavimo; ir iš Jo malonės, jie gauna gausų palaiminimą ir malones.”
Taigi, bendra taisyklė dėl pasirinktų Allah tarnų pagerbimo ceremonijų leistinumo, pagal Korano požiūrį ir musulmonų gyvenimo būdą, jau yra mums aiški; ir nepagrįstumas tų, kurie tas ceremonijas laiko naujove, yra taip pat aiškus, nes žodis ‘inovacija’ gali būti taikoma tam, kas neturi jokios specialios ar bendros nuorodos to leistinumui nei Korane, nei Šventojo Pranašo hadisuose. Kadangi bendra norma dėl šio dalyko yra aiškiai išgaunama iš Korano posmų ir normalaus musulmonų gyvenimo būdo.
Be to, šių ceremonijų laikymasis yra tiktai pagarbos ir šlovinimo parodymas dievobaimingiems Dievo tarnams ir būtina sąlyga šitam tvirtam tikėjimui, kad jie yra mylimi tarnai ir, tuo pačiu metu, jų tarpininkavimo poreikis, kad būtų pasiektas artumas su pasaulių Viešpačiu.
Taigi, minėta praktika visiškai atitinka unifikacijos ir monoteizmo principus.
Pabaigai, leiskite dar kartą aiškiai atkreipti dėmesį į faktą, kad tų tvirtinimai, kurie sako, kad tų ceremonijų laikymasis yra laikomas politeizmu, yra nepagrįsti ir jų kalbos pasirodo neturinčiomis pagrindo, turint omenyje minėtus įrodymus.
27 klausimas
Kodėl šiitai trumpina penkias kasdienines maldas atlikdami jas per tris kartus?
Atsakymas
Pirmiausia, bandant paaiškinti šios diskusijos temą, verta paminėti teisininkų požiūrį šiuo klausimu.
1. Visos Islamo grupės sutinka, kad 'Arafah' dieną galima atlikti vidurdienio ir popietės maldas kartu vidurdienio laiku. Taip pat 'Muzdalifah'-oje yra leidžiama atlikti 'maghrib' ir 'iša' maldas kartu, 'iša' maldos metu.
2. 'Hanafi' tvirtina, kad: vidurdienio ir popietės maldų bei 'maghrib' ir 'iša' sujungimas yra leidžiamas tik dviem 'Arafah' ir 'Muzdalifah' atvejais ir tai negali būti naudojama jokiu kitu atveju.
3. 'Hanbali', 'Maliki' ir 'Šafi’i' sako: vidurdienio ir popietės arba 'maghrib' ir 'iša' maldų sujungimas ypatingais atvejais, kartu su tais dviem minėtais atvejais ir keliaujant, yra leistina. Kai kurios iš tų grupių laiko šį dalyką leistinu, kai būtina, kaip, pavyzdžiui, dėl ligos ar bijant tykančio priešo.
4. Šiitai tiki, kad vidurdienio ir pavakario bei 'maghrib' ir 'iša' maldos turi ‘specialų (tam tikrą) laiką’ ir ‘sujungtą laiką’.
a. Vidurdienio maldos ypatingas laikas prasideda vidurdienį ir tęsiasi tol, kol gali būti perskaityti keturi maldos rakatai ir tai yra ribotas laikas, kurio metu gali būti atliekama tik vidurdienio malda.
b. Ypatingas laikas, skirtas pavakario maldai, yra pradedant tam tikru momentu iki saulėlydžio, jis skirtas tik pavakario maldai atlikti ir laiko užtenka tik jai.
c. Laikas, kuris yra tarp šių dviejų vidurdienio ir pavakario maldų, prasidedantis nuo ypatingo vidurdienio maldos laiko pabaigos ir besitęsiantis iki ypatingo pavakario maldos laiko pradžios, yra laikomas ‘jungtiniu’.
Šiitai apie tai sako, kad bet kuriuo sujungto laikotarpio metu, žmogus gali atlikti abi maldas kartu (vidurdienio ir pavakario), be jokių pertraukų. Tačiau sunnitai tiki, kad nuo vidurdienio pradžios iki to laiko, kol šešėliai pasidaro lygūs su tais dalykais nuo kurių jie krenta, yra specialus laikas vidurdienio maldai ir tuo metu reikia melstis tik vidurdienio maldą, o tam laikui pasibaigus ir iki saulėlydžio tęsiasi išimtinai pavakario maldos laikas ir žmogus šiuo metu negali melstis vidurdienio maldos.
d. Ypatingas ‘maghrib’ maldos laikas yra nuo teisėto ‘maghrib’ laiko ir tęsiasi tiek laiko, per kurį galima atlikti tris maldos rakatus.
e. Ypatingas ‘iša’ maldos laikas prasideda tam tikru momentu, kai iki vidurnakčio yra likę tiek laiko, per kurį galima spėti atlikti vien tik šią maldą.
f. Jungtinis laikas, kurio metu galima atlikti ‘maghrib’ ir ‘iša’ maldas prasideda nuo ‘maghrib’ maldos ypatingojo laiko pabaigos ir tęsiasi iki ‘iša’ maldos ypatingojo laiko pradžios.
Šiitai tiki, kad to ‘jungtinio’ periodo metu galima atlikti ir ‘maghrib’, ir ‘iša’ maldas kartu, nedarant jokių pertraukų. Tačiau sunnitai sako, kad: Specialus ‘maghrib’ maldos laikas prasideda nuo saulėlydžio ir tęsiasi iki pranyksta vakaro prieblanda (kol visiškai sutemsta) ir kad šio laikotarpio metu neturi būti skaitoma ‘iša’ malda; ir nuo to laiko, kai visiškai sutemsta, iki vidurnakčio yra išimtinai ‘iša’ maldos laikas ir žmogus negali atlikti ‘maghrib’ maldos tuo metu.
Rezultatas:
Pagal šiitų teoriją, prasidėjus tikrąjam vidurdieniui žmogus gali atlikti vidurdienio maldą ir iš karto po to gali melstis pavakario maldai arba jis gali atidėti vidurdienio maldą ir atlikti vėliau, nei ypatingas jos laikas ir gali atlikti vidurdionio maldą prieš prasidedant ypatingam pavakario maldos laikui ir tada atlikti pavakario maldą. Taigi, vidurdienio ir pavakario maldų sujungimas visiškai tinkama, nors rekomenduojama vidurdienio maldą atlikti po vidurdienio, o pavakario maldą, kai šešėliai tampa nebevienodo ilgio kaip tie dalykai, nuo kurių jie krenta.
Žmogus taip pat gali atlikti ‘maghrib’ maldą tada, kai ateina jos specialus laikas, ir iš karto po to gali atlikti ‘iša’ maldą ir tokiu būdu – sujungti ‘maghrib’ ir ‘iša’, nors rekomenduojama ‘maghrib’ maldą atlikti po legalaus ‘maghrib’ laiko ir ‘iša’ maldą, kai iš vakarų padangės pranyksta vakaro šviesa.
Tokia yra šiitų nuomonė. Tačiau sunnitai nesutinka, kad galima sujungti vidurdienio ir pavakario bei ‘maghrib’ ir ‘iša’ maldas, tuo pačiu būdu ir bet kokiu laiku ar bet kokioje vietoje. Taigi, diskusijos tema, ar galima jungti dvi maldas tokiu pačiu būdu, kaip tai yra daroma ‘Arafah’ metu ir ‘Muzdalifah’-oje, ar ne.
5. Visi musulmonai sutinka, kad garbingasis Pranašas (s.a.w.) taip pat atliko dvi maldas drauge ir ši tradicija gali būti aiškinama dviem būdais:
a. Šiitai tvirtina, kad vidurdienio maldų pradžioje žmogus gali atlikti ir popietės maldą iš karto po vidurdienio maldos ir taip pat po ‘maghrib’ maldos iš karto galima skaityti ‘iša’ maldą ir tai nėra susiję su vien tik ypatingais atvejais, greičiau jau visada ir visur tai gali būti pritaikoma ir leidžiama.
b. Kiti tvirtina, kad: Ši tradicija nori pasakyta, kad vidurdieno malda gali būti atliekama jos laiko pabaigoje, o pavakario malda - jos laiko pradžioje, taip pat ir ‘maghrib’ malda jos laiko gale, o ‘iša’ – jos ypatingu metu.
Norint išsiaiškinti šį dalyką, pagalvokime apie hadisus, kurie liečia šią diskusiją, ir įrodykime, ką jie reiškia, iš šiitų perspektyvos.
Hadisai:
1. Ahmed bin Hanbal – Hanbali atšakos lyderis, savo Masnad-e perduoda iš Džabiro bin Zaid štai ką:
Džabiras bin Zaidas pasakė:
“Aš girdėjau, kaip Ibn Abbas pasakė:
“Mes atlikome aštuonis rakatus (vidurdienio ir pavakario) maldų kartu ir taip pat septynis rakatus (‘maghrib’ ir ‘iša’) maldų tuo pat metu.” Jis tada pridėjo, aš paklausiau jau:
“O Abal-Šatha, aš manau, jis atidėjo vidurdienio maldą ir atliko popietės maldą anksčiau bei tą patį padarė su ‘maghrib’ ir ‘iša’ maldomis.”
Abul Šaatha atsakė:
“Aš taip pat laikausi tos pačios nuomonės kaip ir tu.”
Taigi, iš šio hadiso akivaizdu, kad garbingasis Pranašas sujungė visdurdienio ir pavakario, o taip pat ir ‘maghrib’ bei ‘iša’ maldas, atliko jos be pertraukų.
2. Ahmad bin Hanbal perdavė iš Abdulah bin Šaqeeqo štai ką:
Ibn Abbas pasakė mums trumpą pamokymą po pavakario maldos iki, kol atėjo saulėlydis ir pradėjo pasirodyti žvaigždės. Žmonės pakvietė maldai; jų tarpe buvo žmogus iš bani Tamym, kuris kartojo maldą. Ibn Abbas įsiterpė ir pasakė:
“Ar nori, kad pamokyčiau Pranašo tradicijos? Aš buvau liudininkas, kaip Pranašas sujungė vidurdienio ir pavakario maldas, o taip pat ir ‘maghrib’ su ‘iša’.”
Abdullah pasakė:
“Aš suabejojau šiuo dalyku ir dėl to nusprendžiau aplankyti Abu-Huraira, ir paklausiau jo apie tai, o jis patvirtino Ibn Abbaso kalbą.”
Minėtame hadise du Pranašo kompanionai: Abdullah ibn Abbas ir Abu Huraira patvirtino, kad pats Pranašas deklamavo vidurdienio ir pavakario maldas kartu, o taip pat ir ‘maghrib’ bei ‘iša’ maldas, ir faktas, kad Ibn Abbas sekė jo praktika.
3. Malik bin Anas – Maliki atšakos lyderis, savo knygoje ‘Muwata’ parašė, kad:
“Dievo Pasiuntinys meldėsi abi vidurdienio ir pavakario maldas, o taip pat ir ‘maghrib’ bei ‘iša’ maldas kartu, kai nebijodavo, kad bus užpultas, ir net nekeliaudamas.”
4. Malik bin Anas perdavė iš Ma-ath bin Džabalo, kad: “Dievo Pasiuntinys jungė vidurdienio ir pavakario maldas, o taip pat ‘maghrib’ ir ‘iša’ maldas.”
5. Malik bin Anas iš Nafe-a, perdavė štai ką iš Abdullah bin Omaro:
“Kai tik Pranašas skubėdavo, jis sujungdavo ‘maghrib’ ir ‘iša’ maldas.”
6. Malik bin Anas perdavė iš Abu-Huraira:
“Dievo Pasiuntinys jungdavo vidurdienio ir pavakario maldas, kai keliaudavo į ‘Tabuk’.”
7. Malikas ‘Al-Muwata’-oje iš Nafe-a perduoda: “Kai tik vadovai jungdavo maldas ir skaitydavo ‘maghrib’ bei ‘iša’ kartu, tuo metu lydavo, ir Abdullah bin Omar darė tą patį.”
8. Malik bin Anas iš Ali bin Al-Husseino parašė štai ką:
“Kai tik Pranašas dienos metu norėdavo keliauti, jis sujungdavo vidurdienio ir pavakario maldas, ir atlikdavo jas kartu, ir taip pat, kai jis norėdavo keliauti naktį, jis sujungdavo ‘maghrib’ ir ‘iša’ maldas ir atlikdavo jas kartu, vieną po kitos.”
9. Muhammed Al-Zarqani ‘al-Muwata’-os paaiškinime perdavė štai ką iš Abi-Šatha:
“Abdullah bin Abbasas Basros mieste skaitė vidurdienio ir pavakario maldas kartu, o taip pat ir ‘maghrib’ bei ‘iša’ maldas tokiu būdu, kad tarp jų nebuvo jokių pertraukų.”
10. Al-Zarqani perdavė iš Al-Tabarani, kuris perdavė iš Ibn Masudo, kad:
“Garbingasis Pranašas jungė vidurdienio ir pavakario maldas, atlikdamas jas kartu, o taip pat ir ‘maghrib’ bei ‘iša’.
“Kad mano tauta (musulmonai) neturėtų sunkumų ir nepatogumų.”
11. Muslim bin Hadžadžas per Abu Zubairą, šis iš Saydo bin Džubairo, o jis iš Ibn Abbaso perdavė štai ką:
“Šventasis Pranašas būdamas Medinoje, jungė vidurdienio ir pavakario maldas be baimės (priešo) ar ketinimo keliauti.”
Ibn Abbas, dėl Pranašo intensijų atliekant tokį aktą, pasakė:
“Nes Pranašas nieko iš savo nacijos nenorėjo apsunkinti.”
12. Muslimas savo ‘Sahih’-e iš Saydo bin Džubairo, o jis iš Ibn Abbaso perdavė:
“Garbingasis Pranašas Medinoje jungė vidurdienio ir pavakario maldas, taip pat ir ‘maghrib’ bei ‘iša’ maldas nebijodamas liūties.”
13. Abu-Abdullah Al-Bukhari paskyrė vieną dalį išimtinam būtent šio dalyko aptarimui ir jo nuskaidrinimui. ‘Bab Ta’kheer Al-zohr Ela Al-Asr’, šis pavadinimas savaime yra akivaizdžiausias liudijimas, kad vidurdienio malda gali būti atidėta ir abi, vidurdienio bei pavakario, maldos gali būti atliktos pavakario maldos metu. Al-Bukhari tame pačiame skyriuje perduoda šią tradiciją:
“Pranašas (s.a.w.) meldėsi septynis rakatus (‘maghrib’ ir ‘iša’) ir aštuonis rakatus (vidurdienio ir pavakario malda) Medinoje.”
Iš šio hadiso yra gana aišku, kad mes galime ne tik atidėti vidurdienio bei pavakario maldą iki ‘Asr’ laiko, o tada atlikti jas abi kartu, bet taip pat iš konteksto galima suprasti, kad sekant šventuoju Pranašu, galima atidėti ‘maghrib’ maldą ir atlikti ją ‘iša’ maldos metu.
14. Taigi, Al-Bukhari kitame savo ‘Sahih’-o tome sako: “Abdullah bin Umar, Abu Ayyub Al-Ansari ir Abdullah bin-Abbas perdavė:
“Pranašas atliko ‘maghrib’ ir ‘iša’ maldas be jokių pertraukų.”
Al-Bukhari, aiškindamas šį hadisą, sako, kad pagal šį hadisą, garbingasis Pranašas atliko ‘maghrib’ ir ‘iša’ kartu, nes yra akivaizdu, kad šventasis Pranašas niekada neapleisdavo savo maldų.
15. Muslim bin Hadžadž savo ‘Sahih’-e rašo:
“Žmogus paskelbė kvietimą maldai šalia Ibn-Abbaso sakydamas: “Al-Salat – pasiruoškite melstis” Ibn Abbas tulėjo ir nereagavo, žmogus dar kartą pasakė tą pačią frazę, o Ibn Abbas ir vėl neatsakė. Žmogus pakartojo tą pačią frazę keturis kartus. Ketvirtąjį kartą Ibn Abbas pasakė: “Ar nori pamokyti, kaip melstis? Nors tu žinai, kad mes sujungiame dvi maldas ir skaitome jas paskui šventąjį Pranašą kartu, vieną po kitos.”
• Muslim perduoda:
“Šventasis Pranašas skaitė abi maldas kartu jo išvykos į Tabuk metu; jis sujungė Zhuhr ir Asr maldas, o taip pat Maghrib ir Iša, ir skaitė jas vieną po kitos.”
Saydas bin Džubairas komentavo:
“Aš paprašiau Ibn Abbaso paaiškinti šito priežastį, į ką jis atsakė: “Pranašas norėjo, kad jo tautai nereikėtų patirti sunkumų ir nepatogumų irk ad meldžiantis jų mintyse nebūtų jokių sunkumų.”
• Muslim Ibn Hadžadž kalbėjo apie Maath minėdamas faktą, kad:
“Mes lydėjome šventąjį Pranašą Tabuk mūšio metu, kai šventasis Pranašas atliko Zhuhr ir Asr maldas kartu, o taip pat ir Maghrib su Iša.”
• Malik bin Anas savo knygoje ‘Al-Muwata’ rašo:
Ibn Šihabas paklausė Salimo bin Abdullah:
“Ar vidurdienio ir pavakario maldos turėtų būti sujungiamos keliaujant?”
Jis atsakė:
“Taip, tinka taip daryti; ar tu nematei, kad meldžiasi Arafah žmonės?”
Būtina paminėti, kad musulmonai mano, kad yra leistina sujungti Zhuhr ir Asr maldas Arafah dieną, atliekant abi maldas be pertraukos. Apie tai Salim bin Abdullah pasakė:
“Tuo pačiu būdu, kaip žmonės sujungia savo maldas ir skaito jas kartu Arafah dieną, jie gali daryti taip ir kitais atvejais.”
• Al-Muttaqi Al-Hindi savo knygoje ‘Kanz Al-Amal’ paminėjo:
Abdullah bin Omar pasakė:
“Garbingasis Pranašas sujungė vidurdienio ir pavakario maldų skaitymą, o taip pat ir ‘maghrib’ su ‘iša’, nors būdavo apsistojęs tam tikroje vietoje, o ne tik tada, kai keliaudavo.”
Kai žmogus išgirdo šį pareiškimą ir paklausė, kodėl Pranašas tęsė šią praktiką net kai jis nekeliavo ir buvo laisvas. Jis atsakė:
“Todėl, kad jo tautai nereikėtų patirti jokių sunkumų skaitant maldas.”
• Knygoje ‘Kanz Al-Amal’ skaitome:
“Džabir bin Abdullah pasakė:
“Šventasis Pranašas meldžiasi vidurdienio ir pavakario maldas su vieninteliu ‘Adhan’ ir dviem ‘Eqamah’.”
• Dar kartą knygos ‘Kanz Al-Amal’ sekančiame hadise minima, kad: Džabir bin Abdullah pasakė:
“Buvo saulėlydžio metas, kai garbingasis Pranašas buvo Mekoje ir kai jis pasiekė vietą, kur jie turėjo melstis tiesiose eilėse, jis prisijungė prie vienos iš eilių ir meldėsi abi ‘maghrib’ ir ‘iša’ maldas drauge.”
• ‘Kanz Al-Amal’ perduodama iš Ibn Abbas: “Šventasis Pranašas gyvendamas Medinoje, jungė vidurdienio ir pavakario maldas ir ‘maghrib’ bei ‘iša’ maldas, nesvarbu ar jis keliaudavo, ar ne ir ar būtų liūtis. Perdavėjas pasakė:
“Aš paklausiau Ibn Abbaso, kodėl Pranašas taip darė, į ką jis atsakė:
“Dėl to, kad Pranašas norėjo, kad jo tautai būtų lengviau (patogiau).”
Rezultatas:
Atsižvelgiant į visus hadisus, kuriuos mes jau minėjome, susumuojame aiškius įrodymus, kad šiitų nuomonė dėl maldų sujungimo yra teisinga.
Dviejų maldų atlikimas vienu metu yra palengvinimas žmonėms ir kelio užkirtimas sunkumams.
Daugybė hadisų tai patvirtina, kad jeigu būtų neleidžiama skaityti vienos maldos paskui kitą, tai įtakotų sunkumus ir nepatogumus musulmonų reikaluose. Taigi, Pranašas, norėdamas palengvinti jų reikalus, leido atlikti dvi maldas vienu metu. Apie tai žiūrėti hadisus nr. 10, 16, 19 ir 22.
Tampa akivaizdu, kad hadisai nori pasakyti, kad galima atlikti maldas kartu, jų nustatytu laiku, toks dalykas nesuteiks nemalonumų žmonėms, nes maldų sujungimo tikslas yra tik tai, kad žmonėms būtų patogiau jų kasdieniniame gyvenime (darbuose).
Turint omenyje aukščiau pateiktą paaiškinimą, tampa aišku, kad dviejų maldų sujungimas yra tam, kad žmogus melsdamasis būtų susikaupęs ir laisvas.
• Maldų sujungimas Arafah dieną tarnauja kaip pavyzdys, kaip tai turi būti daroma.
Visi musulmonai sutinka, kad leidžiama sujungti vidurdienio ir pavakario maldas vieną kartą, Arafah dieną. Kita vertus, kai kurie iš anksčiau minėtų hadisų liudija, kad šis ‘sujungimas’ reiškia, kad tokiu būdu galima sujungti maldas ir kitose vietose. Todėl, kad nėra skirtumo tarp Arafah dienos ir kitų dienų bei tarp tos vietos ir kitų vietų. Apie tai žiūrėti 18 hadisą.
Taigi, kaip mes meldžiamės abi maldas kartu Arafah lygumose, taip pat galima sujungti maldas ir kitur nei Arafah.
• Būdas, kuriuo reikia sujungti maldas keliaujant, aiškiai parodo būdą, kuriuo maldos gali būti sujungtos:
Hanbali, Maliki ir Šafe-e juristai pripažino dviejų maldų sujungimą keliaujant. Kita vertus, anksčiau minėti hadisai teigia, kad nėra skirtumo ar tu keliauji, ar ne
Apie tai žiūrėti hadisus nr.: 3, 11, 13, 19, 20 ir 2. Taigi, kaip dviejų maldų atlikimas vienu metu yra leidžiamas keliaujant, taip jis leidžiamas ir apsistojus vienoje vietoje (Kaip tiki šiitai).
• Būdas, kuriuo yra jungiamos maldos, kai žmogus yra priverstas tai daryti, parodo jų jungimo būdą net tada, kai žmogus turi pasirinkimą.
Daugybė autentiškų tradicijų parodo, kad šventasis Pranašas ir jo kompanionai taip pat atlikdavo dvi maldas iš karto priverstinėse situacijose, tokiose kaip lietus, priešo baimė ar net sergant. Todėl daugelis įvairių Islamo grupių jurisprudentų priėmė sprendimą, kad tai leidžiama kai kuriomis priverstinėmis aplinkybėmis, nors taip pat, pagal minėtus hadisus, yra aiškiai sakoma, kad nebuvo skirtumo tarp įtemptų laikų ir kitokių nei tie dėl maldų jungimo, ir šventasis Pranašas sujungdavo savo maldas nesvarbu ar lydavo, ar ne, bijodavo priešo ar ne.
Apie tai žiūrėti hadisus nr.: 3, 11, 12 ir 22.
• Šventojo Pranašo kompanionų praktika parodo būdą, pagal kurį gali būti jungiamos maldos.
Tarp visų anksčiau minėtų hadisų, mes pamatėme, kad Pranašo kompanionai atlikdavo sujungtas maldas, tokie kaip Abdullah bin Abbas, kuris atidėjo ‘maghrib’ maldą iki tamsos ir žvaigždžių pasirodymo horizonte, ir nesvarbu, kaip labai jis buvo kviečiamas maldai, jis nedalyvavo joje, ir galiausiai sujungė ‘maghrib’ ir ‘iša’ maldas, kai praėjo kažkoks laiko tarpas. Taip pat atsakydamas į visus prieštaravimus, jis paliudijo:
“Aš buvau liudininkas, kaip šventasis Pranašas meldėsi tokiu pačiu būdu, kaip šis.” Abu Huraira taip pat patvirtino tai, ką sakė Ibn Abbas. Apie tai žiūrėti hadisus nr.: 2, 7, 9 ir 15.
Iš minėtų tradicijų nelieka jokios abejonės dėl to, kad Ibn Abbas, vienas iš Pranašo kompanionų, jungė maldas ir atlikdavo jas vienu metu.
• Šventojo Pranašo praktika parodo būdą, kuriuo būdavo jungiamos maldos.
Iš dvidešimt pirmojo hadiso yra visiškai akivaizdu, kad šventasis Pranašas buvo vis dar Mekoje, kai vieno įvykio metu, buvo pastebėtas atidedantis ‘maghrib’ maldą, kad sujungtų ją su ‘iša’ ‘Sarf’-e (vietovė, esanti už 9 mylių nuo Mekos), nors buvo gana akivaizdu, kad jeigu iš viso jis nori pradėti keliauti iš Mekos saulėlydžio metu, tai tuo metu, kai jis pasieks ‘Sarf’ vietovę (atsižvelgiant į to meto lėtas keliavimo priemones) nakties dalis jau bus praėjusi. Taigi, Pranašas abi maldas, ‘maghrib’ ir ‘iša’, meldėsi ‘iša’ maldos laiku.
Iš visų anksčiau minėtų hadisų, kurie buvo paimti iš autentiškų sunnitų hadisų šaltinių, buvo įrodytas šiitų teorijos teisingumas dėl ‘zhuhr’ ir ‘asr’ bei ‘maghrib’ ir ‘iša’ maldų jungimo ir jų skaitymo kartu, ir faktas, kad ši praktika gali būti naudojama visada, ir neapsiriboja tik tam tikromis aplinkybėmis.
Al-Fiqh Ala Al-Mazahib Al-Arabah, Kitab Al-Salat, Al-jama-a Al-Salatain Taqdeeman wa Ta’kheeran.
28 klausimas
Ką šiitų juristai naudoja kaip savo šaltinius?
Atsakymas
Šiitai, norėdami nustatyti teisines normas, tvirtai laikosi dieviškosios Allah Knygos ir šventojo Pranašo (s.a.w.) tradicijų (sunnos) ir, iš esmės, naudojasi keturiais pagrindiniais šaltiniais:
• Dievo Knyga (Koranu)
• Pranašo tradicijomis (sunna)
• Sutarimu (atitikimu)
• Protavimu (argumentacija)
Iš paminėtų šaltinių, Koranas ir Pranašo tradicijos yra patys pagrindiniai šiitų juristų šaltiniai, ką mes trumpai nupasakosime:
Koranas - dieviška Allah Knyga.
Šiitų mokyklos sekėjai Koraną laiko idealiausiu ir teisingiausiu (nešališkiausiu) šaltiniu teisės įstatymų nustatymui ir dieviškųjų įsakymų atpažinimo kriterijumi, nes šiitų lyderiai šią dievišką Islamo Knygą laiko iškiliausiu šaltiniu teisės sprendimų įgijimui; tokiu, kad jeigu kokia nors teorija yra palyginama su Šventuoju Koranu ir visiškai jį atitinka, tik tada ji gali būti priimama, o jei neatitinka, tada yra atmetama.
Šeštasis šventasis Imamas Džaffer Sadiq (a.s.) apie tai pasakė:
„Ir kiekviena kalba, kuri neatitinka Šventojo Korano, yra nepagrįsta.“
Imamas Sadiq (a.s.) taip pat perduoda iš garbingojo Pranašo:
„O žmonės, kiekvienas pareiškimas, kuris yra priskiriamas man, jeigu jis atitinka Šventąjį Koraną, tada jis yra laikomas mano pasisakymu, o jeigu jis neatitinka jo, tada jis tikrai ne mano.“
Atsižvelgiant į aukščiau paminėtą hadisą, akivaizdu, kad pagal šiitų vadovus, musulmonų dangiškoji Knyga yra pats geriausias šaltinis nustatant teisinius sprendimus.
Pranašo nuomonė (sprendimas):
Pranašo tradicijos, kurias sudaro jo kalbos, elgesys ir pritarimas darbams, yra antrasis žymus šiitų teisininkų šaltinis. Neklystančioji Šventojo Pranašo šeima (Imamai) yra žinomi, kaip vieninteliai (išimtiniai) Pranašo tradicijos ir jo žinių lobių perdavėjai. Žinoma, jeigu Pranašo kalba buvo perduota kitais patikimais metodais, šiitai ją taip pat gali pripažinti ir ji gali būti laikoma patikimu šaltiniu.
Aptarkime šiuos dalykus, padalinę juos į dvi dalis:
Požymiai, kurie liudija, kad yra laikomąsi Pranašo tradicijos:
Šiitų Imamai, savo sekėjams iš dieviškosios Knygos Korano, kartu su Pranašo tradicija, padarė išvadas, liaupsindami tiek Koraną, tiek ir Pranašo (s.a.w.) tradiciją.
Imamas Sadiq (a.s.) apie tai sako:
„Kai peržiūrite tradiciją, raskite įrodymus jai remdamiesi Koranu ir sunnah, tada galima pritarti jos autentiškumui, nes kitaip kalba yra tik tinkama pačiam perdavėjui.“
Imamas Muhammed Baqir (a.s.) laikėsi nuomonės, kad tradicija turi būti atsekama iš šventojo Pranašo, kad būtų visiškai teisėta, ir sako štai ką:
„Tikras juristas yra tas, kuris yra rimtas šiame pasaulyje, rodo pomirtinio pasaulio troškimą ir kuris griežtai laikosi Pranašo tradicijos.“
Dar daugiau, šviesos žiburiai, kurie yra neklystantieji Pranašo namiškiai, laiko neįmanomu dalyku tai, kad Dievo Knyga ir Pranašo tradicija kada būti dviprasmiškumų (neaiškumų) priežastimi.
Imamas Sadiq (a.s.) sako apie tai:
„Kas kaip nors prieštarauja Koranui ir Pranašo tradicijai yra netikintysis.“
Taigi, tampa aišku, kad šiitai, labiau nei kuri kita Islamo grupė, gerbia Šventojo Pranašo tradiciją ir nepagrįstumas tų, kurie kaltina šiitus atitolimu nuo Šventojo Pranašo tradicijos, jau yra patvirtintas.
Atsidavimo Šventojo Pranašo tradicijos laikymuisi patvirtinimas.
Norėdami išaiškinti šiitų požiūrį į Šventojo Pranašo tradiciją, mes įsipareigojame paaiškinti šį reikalą dviem būdais:
a. Naudojantis neklystančiųjų vadovų hadisų esme.
b. Patikimumo ir būtinumo laikytis Pranašo namiškių hadisų įrodymais.
Pastudijuokime ir apmąstykime šiuos du dalykus, naudodamiesi aiškiais įrodymais jų tikrumo nustatymui.
Pranašo šeimos hadisų esmė:
Šiitų manymu, tik vienas Dievas apreiškė įstatymus ir nuosprendžius, kurie skirti Jo šventai religijai, per tarpininką Pranašą žmonijai. Taigi, yra pastebima, kad tik Dievo Pasiuntinys yra apreiškimo ir religijos tarpininkas tarp Dievo ir žmonių. Tokiu būdu, tampa aišku atsižvelgiant į faktą, kad jeigu šiitai Pranašo šeimos hadisus laiko vienu iš savo šaltinių jų įstatymų formulavime, tai šitai nereiškia, kad jie pripažįsta šeimos nepriklausomybę ir autentiškumą labiau nei garbingojo Pranašo tradiciją. Greičiau jau, jie yra patikimi tik dėl to, kad jie buvo Allah Pasiuntinio tradicijos aiškintojai.
Taigi, šiitų neklystantieji vadovai negali pareikšti savo nuomonės, greičiau, viskas, ką jie cituoja, yra tiesiogiai patvirtinama ir ištikima Šventojo Pranašo (s.a.w.) tradicijai.
Norint paaiškinti, tai kas parašyta aukščiau, yra tinkama paminėti kai kuriuos šeimos hadisus.
• Imamas Sadiq (a.s.) atsakė žmogui, kuris teiravosi jo tam tikro dalyko:
„Bet koks atsakymas, kurį aš tau daviau, yra iš garbingojo Pranašo, nes mes nesakome nieko pagal savo vertinimą.“
Kitu atveju jis pasakė:
„Mano kalba yra iš mano tėvo (Imamo Baqir (a.s.)) ir iš mano senelio (Imamo Ali bin Al-Hussein (a.s.)), o mano senelio kalba yra tiesioginis Husseino bin Ali (a.s.) citavimas, o Husseino kalba yra Hassano kalba, o Hassano kalba yra tikinčiųjų vadovo kalba, o jo kalba yra tiesioginis Dievo Pasiuntinio citavimas, o Dievo Pasiuntinio kalba yra Aukščiausiojo ir Šlovingiausiojo Viešpaties Kalba.“
• Imamas Muhammed Al-Baqir (a.s.) atsakė Džabirui:
“Mano tėvas atpasakojo (perdavė) iš mano senelio, Dievo Pasiuntinio, ir taip pat mano tėvas atpasakojo iš Gabrieliaus, kuris perdavė iš Šlovingiausiojo Viešpaties, ir viskas, ką aš perduodu tau, yra pagal šią perdavimo grandinę.”
Pagal minėtus hadisus, hadisų esmė
Patikimumo ir būtinumo laikytis Pranašo namiškių hadisų įrodymas:
Tiek sunnitų, tiek ir šiitų perdavėjai sutinka, kad Dievo Pasiuntinys prieš mirtį paskelbė, kad jis palieka du vertingus dalykus ir pakvietė visus musulmonus tvirtai jų laikytis; žmonių vadovavimasis turėjo būti laikantis šių dviejų vertybių, t.y., šventosios Dievo Knygos (Korano) ir jo šeimos.
Kaip pavyzdžius pateikiame keletą hadisų:
• Tirmidhi savo Sahih-e perduoda iš Džabiro bin Abdullah Al-Ansari, o šis iš Dievo Pasiuntinio, kad:
“O žmonės, aš palieku jūsų tarpe du vertingus dalykus, kurių tvirtai laikydamiesi, jūs niekada nenuklysit; Dievo Knygą ir mano šeimą.”
• Tirmidhi toje pačioje knygoje dar rašo:
Dievo Pasiuntinys pasakė:
„Aš palieku tarp jūsų du vertingus dalykus, kurių jums laikantis, jūs niekada nenutolsite nuo teisingo kelio, vienas yra aukštesnis už kitą. Dievo Knyga yra kaip tampri virvė tarp dangaus ir žemės, ir mano šeima, kuri yra visa kita. Šie du dalykai niekada nebus atskirti vienas nuo kito, kol neprisijungs prie manęs prie 'Kawthar' šaltinio, taigi, būkite atsargūs savo elgesyje su tom dviem vertybės, kai manęs nebebus tarp jūsų.“
• Muslim bin Hadžadž savo ‘Sahih’-e perduoda hadisą, kad garbingasis Pranašas pasakė:
„O žmonės, aš esu žmogus kaip ir jūs ir greitai aties laikas, kai mirties angelas pasirodys pas mane, ir aš turiu paklusti jo kvietimui t.y. mirties kvietimui. Taigi, aš jūsų tarpe palieku du vertingiausius priminimus, vienas yra šventoji Dievo Knyga, kuri pripildyta šviesos ir vadovavimo, taigi, stipriai laikykitės tos knygos. Tada Pranašas paskatino žmones Korano prisiminimui ir pridūrė: ir mano šeima, aš primenu jums apie Dievą mano šeimoje, aš primenu jums apie Dievą su mano šeima, aš primenu jums apie Dievą per mano šeimą.“
• Perdavėjų grupė perdavė iš garbingojo Pranašo:
„Aš jūsų tarpe palieku du vertingus priminimus, vienas yra Allah Knyga, Koranas, o kitas – mano šeima. Jie du niekada neatsiskirs vienas nuo kito, kol jie suras mane Prisikėlimo Dieną prie Kawthar šaltinio.“
Būtina paminėti, kad hadisų apie šį dalyką yra labai daug ir tikrai daugiau nei galima čia paminėti. Stiprus mokslininkas ‘Sayyid Myr Hamid Hussein’ yra surinkęs šio hadiso perdavimų grandinę knygoje ‘Abaqat Al-anwar’, kuri yra išleista šešiais tomais.
Atsižvelgiant į minėtus hadisus,
Šioje vietoje kyla klausimas, kas tiksliai yra Pranašo šeima, kam, pagal šventąjį Pranašą, mums yra įsakyta paklusti, jau neminint, kad tai yra mums privaloma, pagal šventąjį Pranašą!
Taigi, apmąstykime kai kuriuos hadisus, norėdami gauti naudos iš šios šventos šventojo Pranašo šeimos natūros, kad galėtume išsiaiškinti mūsų diskusijos klausimą.
Kas yra Pranašo šeima?
Iš minėtų hadisų,
Taigi, Pranašo šeima turi neklystamumo statusą tok todėl, kad Pranašo teisingas žodis pristatė juos kaip Šventojo Korano kompanionus, o jeigu taip nebūtų, jie būtų atskirti nuo Dievo Knygos, tuo tarpu Pranašas (s.a.w.) pasakė:
“Koranas ir Etrat (Pranašo šeima) niekada nebus atskirti vienas nuo kito, kol jie nesusitiks su manimi prie Kawthar šaltinio.”
Vadinasi, būtinybė apibrėžti šeimos žinias ir iškilias savybes yra tinkama tik šiitų Imamams, kurie yra iš Šventojo Pranašo šeimos – kas jau yra įrodyta.
Remiantis kai kurių didžių musulmonų perdavėjų hadisais, pateiksime kai kuriuos to įrodymus:
• Muslim bin Hadžadž po ‘Thaqalain’ hadiso paminėjimo pasakė štai ką:
Yazid bin Hayyanas paklausė Zaido bin Arkam:
“Kas yra Pranašo šeima? Ar tai Pranašo žmonos?”
Zaid bin Arkam atsakė:
“Ne, ne jos, prisiekiant Dievu,”
jis tęsė,
“… moteris lydi vyrą tik tam tikrą laiko tarpą ir yra leista išsiskirti su ja, po ko ji gali sugrįžti pas savo tėvą. Kas turima omenyje kalbant apie Pranašo šeimą, tai yra tie, kurie yra atsiradę (kilę) iš tų namų ir užauginti tuose namuose, turintys gilias giminystės šaknis vienas su kitu, ir tie Šventojo Pranašo giminaičiai, kuriems yra griežtai neleidžiama gauti labdarą po Šventojo Pranašo.”
Šis hadisas aiškiai patvirtina, ką reiškia ‘Pranašo šeima’, ko mes privalome laikytis, taip pat kaip turime laikytis Šventojo Korano.
Be to, Pranašo šeima turėjo ne tik fizinį ryšį su juo, bet taip pat ir dvasinį ir jie turi tinkamą charakterį, vertą būti vertinamu šalia Šventojo Korano, ir viso pasaulio musulmonai turi jų laikytis.
• Islamo Pranašas nepasitenkino vien tik savo šeimos šventų savybių paminėjimu, bet taip pat ir patvirtino jų skaičių, kuris yra dvylika.
Muslimas perduoda iš Džabiro bin Samarah:
“Aš girdėjau Dievo Pasiuntinį sakantį:
“Islamas ir toliau klestės ir bus galingas, turėdamas didelę pagarbą iš visų galingųjų kalifų.”
Tada tęsė sakydamas kažką, ko aš, atrodo, nesupratau, aš vėliau paklausiau savo tėvo, ką Pranašas sakė po to pareiškimo, į ką jis atsakė:
“Visi yra iš Kuraiš genties.”
Muslim bin Hadžadžas taip pat perdavė štai ką iš Šventojo Pranašo:
“Žmonių reikalai bus tvarkomi tinkamai tol, kol dvylika kilnių vyrų juos valdys.”
Šie du įrodymai yra aiškiausias šiitų pavyzdys dėl jų dvylikos Imamų, kurie yra tikrieji ir teisingieji vadovai po garbingojo Pranašo (s.a.w.), nes po Šventojo Pranašo nebuvo kitų dvylikos kalifų, kuriems valdant musulmonų ummah būtų įgijusį orumą ar galią, išskyrus tuos dvyliką Imamų iš Pranašo šeimos. Jeigu tai būtų reiškę keturis kalifus, kurie buvo žinomi kaip keturi teisingieji kalifai, tada likusieji aštuoni kalifai buvo iš bani-Umayyad ir bani-Abbasi genčių, kurie sukėlė vien tik negarbę ir gėdą musulmonų ummai savo brutaliu elgesiu, paga tai, ką liudija istorija.
Taigi, Pranašo šeima yra Šventojo Korano kompanionai ir yra pristatyti, kaip šviesos žiburiai vadovauti viso pasaulio musulmonams, ir jie yra ne kas kitas, kaip dvylika šventųjų Pranašo šeimos Imamų, kurie yra tvirti Dievo Pasiuntinio tradicijos saugotojai nuo bet kokių klastočių ir yra laikomi tikrų žinių nešėjais.
• Tikinčiųjų vadovas, Ali bin Abi Talibas, yra taip pat paminėtas, kaip kilęs iš bani-Hašim genties, tai parodo kitą aiškų šiitų kalbos teisingumo liudijimą dėl šios šventos šeimos atpažinimo; sakoma:
“Vadovai (Imamai) iš Kuraiš genties yra iš Bani-Hašim šeimos, kiti neturi valdžios žmonėms ir kitų valdovų valdymas yra nepagrįstas!”
Rezultatas:
Susumavus minėtus hadisus, tampa visiškai aiški tikrovė:
a. Atsidavimas Pranašo šeimai ir jų sekimas, šalia paklusnumo Allah Knygai, yra mūsų pareiga.
b. Allah Pasiuntinio šeima, kurie yra pristatomi kaip Šventojo Korano kompanionai, priedas prie informacijos visiems musulmonams, kad šeima pasižymi šiomis ypatybėmis (pagal hadisą):
1. Visi jie yra iš Kuraiš genties.
2. Visus juos sieja kraujo giminystė su Pranašu, taip kad labdaros davimas jiems yra uždraustas.
3. Visi turi neklystamumo statusą, nes kitaip niekada nebūtų lyginami su Šventuoju Kora